Net trims "Sidabrinėms gervėms" šiemet nominuota biografinė juosta atskleis naujus, dar nematytus kompozitoriaus ir dailininko M.K.Čiurlionio gyvenimo puslapius.
Britų režisieriaus Roberto Mullano, daugelį metų dirbusio BBC dokumentikos Rytų šalių kūrėjų komandoje, filme pagrindinį M.K.Čiurlionio vaidmenį atliko ne kas kitas, o garsaus kūrėjo proanūkis pianistas Rokas Zubovas.
Tiek išorinio panašumo turintis, tiek puikiai prosenelio gyvenimą ir šeimos istoriją išmanantis R.Zubovas tapo vienu pagrindinių R.Mullano kozirių stengiantis parodyti M.K.Čiurlionį kaip už Lietuvos ribų mažai žinomą, bet labai žmogišką genijų.
Kūrėjo mylimosios Sofijos vaidmuo filme teko talentingai jaunai aktorei Marijai Korenkaitei.
Iki šiol rimtai aktorystės neragavusiam R.Zubovui jo prosenelio vaidmuo nebuvo lengvas nei fiziškai, nei psichologiškai.
– Daug kas tikina, kad esate panašus į M.K.Čiurlionį – abu muzikai, turite ir išorinio panašumo. Kokių panašumų su proseneliu, jo gyvenimu įžvelgiate pats? – pasiteiravau R.Zubovo.
– Gal ir yra tam tikrų gyvenimo paralelių: kaip ir prosenelis, neapsiribojau studijomis Lietuvoje, daugiau kaip dešimt metų gyvenau svetur, o tuomet apsisprendžiau sugrįžti į Lietuvą ir čia darbuotis.
Tai darydamas negalvojau apie M.K.Čiurlionio sprendimą. Bet šiaip viliuosi, kad skirtumų yra daugiau negu panašumų.
– Kokius emocinius išgyvenimus patyrėte filmuodamasis filme „Laiškai Sofijai”?
– Labai plačią skalę – nuo visiškos nevilties iki didelio kūrybinio polėkio.
Sunku būtų aprėpti visus atspalvius, filmavimas buvo tarsi šešios savaitės panirimo į tam tikrą siurealistinę ervdę, o dar ir kiti darbai tuo metu neleido atsiduoti vien tik filmui. Tad įtampa buvo žiauri.
– Kaip nurodoma žiniasklaidoje, ruošdamasis šiam vaidmeniui pasirinkote žaliavalgystę, netekote daug svorio, o filmavimams pasibaigus leidotės į piligriminę kelionę. Kodėl prireikė tokių drastiškų mitybos permainų, tolimos kelionės?
– Dėl žaliavalgystės buvo paprasta – tiesiog labai norėjau būti kuo lieknesnis per filmavimą, o vienas pažįstamas paminėjo, kad tapus žaliavalgiu visas nereikalingas kūno balastas nutirpsta kone savaime. Galiu patvirtinti, kad taip ir buvo.
O penkių savaičių piligrimystės po to mums abiem su Sonata (pianisto žmona Sonata Deveikytė-Zubovienė. – Aut.) labai reikėjo – metai abiem buvo ypač sudėtingi.
Pagalvojome, kad penkios savaitės atsiribojus nuo kasdienio triukšmo – geras būdas vėl įsigilinti į save, susivokti, kur veda gyvenimo kelias.
– Trumpai papasakokite apie jūsų bendradarbiavimą su aktorystės klausimais jums talkinusiu Valentinu Masalskiu. Ko iš jo išmokote, kokių naudingų pamokų iš jo gavote?
– Su aktoriumi ir režisieriumi V.Masalskiu anksčiau esame bendradarbiavę statydami labai netradicišką spektaklį „Pero Giunto sugrįžimas”. Tas bendradarbiavimas išugdė labai didelę pagarbą Valentinui – ir kaip profesionalui, ir kaip asmenybei. Todėl man atrodė visiškai natūralu nuvažiuoti pas jį pasitarti dėl filmavimo.
Kalbėjomės susėdę gerdami arbatą gal šešias valandas. Pati didžiausia pamoka, gauta iš Valentino, ko gero, yra ta, kad aktorius turi teisę būti savimi ir kad daugiausia, ko gali iš savęs reikalauti, – tai visiškas atsidavimas idėjai. Jeigu seksi ja, tikėsi, atsiduosi jai, kiti dalykai patys sukris į vietas.
Labai svarbūs buvo ir tikslūs, dalykiški pamokymai, kaip išlikti gyvam filmavimo aikštelėje, kaip iš anksto pasiruošti tam emociniam ir dvasiniam iššūkiui, kuris tikrai lauks.
– Nesate profesionalus aktorius. Kaip leidotės įkalbamas vaidinti „Laiškuose Sofijai”?
– V.Masalskis leido. Paskambinau jam, paklausiau, ką daryti. Jis pasakė: „Sutik.” Kadangi visiškai neįsivaizdavau, į ką lendu, pasitikėjau Mokytoju.
– Kaip jūs vertinate aktorę M.Korenkaitę, įkūnijusią Sofiją? Ar buvo lengva dirbti kartu? Gal pamenate kokių smagių akimirkų iš filmavimų?
– M.Korenkaitę vertinu labai gerai. Jos žmogiška ir profesinė parama per filmavimą man buvo didžiausia dovana.
Nežinau, kaip jai buvo dirbti su manimi, tačiau man be jos tą kelią nueiti būtų buvę kur kas sunkiau, gal net ir visai neįmanoma.
Filmuojantis didžiausias malonumas – tai tie nuostabūs kūrybingi žmonės, padedantys tau apsirengti, sušukuojantys, nugrimuojantys, besirūpinantys, kad taisyklingai paimtum teptuką ar kad žiedas ant reikiamo piršto atsirastų, taip pat garso, vaizdo, šviesos komandos.
