Sukūrusi dešimtis pagrindinių vaidmenų, V.Mainelytė žiūrovams įsiminė kaip klasikinės ir šiuolaikinės Europos dramaturgijos vaidmenų atlikėja – Fru Serbiu ir Ela Reinheim (Henriko Ibseno dramose „Laukinė antis“ (1973) ir „Junas Gabrielis Borkmanas“ (1984), abiejų rež. Henrikas Vancevičius), Ledi Tyzl (Richardo Sheridano „Intrigų mokykloje“, rež. Algis Lapėnas, 1974), Ismenė (Jeano Anouilh „Antigonėje“, rež. Irena Bučienė, 1984), Margarita (Tennessee’io Williamso „Katėje ant įkaitusio skardinio stogo“, rež. Rimas Tuminas, 1984).
Ryškūs aktorės vaidmenys lietuviškos dramaturgijos pastatymuose – Beatričė Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“ (rež. Leonidas Lurjė, 1969), Milda Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ (rež. H.Vancevičius, 1975).
Teatro istorikė ir teatrologė Irena Aleksaitė, apibūdindama V.Mainelytės fenomeną, sako: „Jos kūrybinį likimą lėmė, sakyčiau, pati gamta – aktorės grožis, jos išskirtiniai duomenys – nepaprastas švelnus moteriškas patrauklumas, klasikiniai veido bruožai, dailus stotas. Moters grožis savaime yra didelė vertė ir turtas. Pro gražią moterį šiaip sau nepraeisi. Nepraeisi nepastebėdamas ir ypatingo V.Mainelytės patrauklumo. Scenoje grožis keleriopai sustiprėja ir ypač paveikus. Ši gamtos dovana, galima sakyti, nulėmė V.Mainelytės aktorinį likimą. Daugelis teatro režisierių neabejodami skyrė jai jaunų merginų vaidmenis, o aktorės švelnumas, moteriškas grakštumas ir dailumas darė jas ypač patrauklias, simpatingas, viliojančias.“
Didžiulį populiarumą V.Mainelytei pelnė vaidmenys kine – tyra, lyriška Morta Balio Bratkausko režisuotame televizijos filme „Tadas Blinda“ (1972), o ypač – žavioji liūdno likimo Jurga Arūno Žebriūno miuzikle „Velnio nuotaka“ (1974). Regimantas Adomaitis, su kuriuo sukurtas ne vienas vaidmuo teatre ir kine, kolegei negaili komplimentų: „Vaiva – nuostabi moteris: nuoširdi, atvira, be jokių gudravimų. Ji puiki partnerė, todėl su ja vaidinti labai smagu. Ji niekada į tave nepažiūrės ironišku, piktu žvilgsniu, kas aktoriams ne taip jau reta. Aš ją pažįstu nuo Šiaulių laikų. Vėliau ir kine, ir teatre daug kartu dirbome. Ne vienas mano personažas buvo ją įsimylėjęs...“
Pastaraisiais metais aktorės kūrybiniame kelyje ryškūs sudėtingi, brandūs vaidmenys: Felimonija Žemgirdienė Juozo Glinskio epinėje dramoje „Vieno tėvo vaikai“ (rež. Gytis Padegimas; 2006), Motina Rainerio Wernerio Fassbinderio dramoje „Laisvės kaina“ / „Juodoji našlė“ (rež. Yana Ross, 2008), Vita Mariuso von Mayenburgo dramoje „Akmuo“ (rež. Agnius Jankevičius, 2012), o Ferenco Molnáro „Lilijome“ (rež. László Bagossy, 2013) aktorė sukūrė net du skirtingus vaidmenis – Holundernę ir Dangaus policininkę, natūralistinį ir simbolinį personažus, leidžiančius suvokti šios dramos novatoriškumą.
Naujausiame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje – Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ (rež. Y.Ross, premjera – rugsėjo 20, 21 d.) V. Mainelytė atliks Zochos vaidmenį.
