„Dar niekada nesame papuolę į rimtesnę bėdą – niekada nemokėjome baudų, niekada nebuvome pasodinti už savo darbus. Švedijoje buvo toks atvejis, kai išmetėme vieną skulptūrą į upę, o kitą pastatėme ant tilto žiūrinčią žemyn, o praeiviai iškvietė policiją ir ugniagesius. Vėliau miesto savivaldybė liepė susimokėti už sukeltas problemas. Tuomet klausiau savęs, kodėl norime gelbėti kažką, kas akivaizdžiai negali būti tikru žmogumi? Tačiau žmonėms atrodė, kad situacija tikra, o mes ją kūrėme kuo siurrealistiškesnę“, – pasakojo M.Jenkinsas.
„Tad galbūt kartais ir sukeliame problemų, bet niekada negalime būti laikomi atsakingais už jas – juk nedarome nieko blogo. Kartais neturime leidimo, bet juk geriau pirma padaryti ir po to atsiprašyti, nei to leidimo taip ir negauti, – tęsė menininkas. - Tačiau visuomenės reakcija į mūsų darbą yra tam tikras testas pačiai visuomenei. Juk ar tikrai būtina kviesti policiją, jei pastebi ką nors „miegantį“ visiškai nenormalia poza ant reklaminio stendo? Ar mūsų visuomenė tokia struktūrizuota, kad vaikščioti galime tik šaligatviais, o jei darai ką nors kitaip, jau turi būti kviečiama policija? Tad aš tikrinu, kur visuomenėje galime brėžti nenormalaus elgesio ribas.“
Niekada meno nestudijavęs M.Jenkinsas teigia, kad jo skulptūros nėra tiesiog paiki pokštai. Atvirkščiai, jis pripažįsta, kad jo menas sukelia ir socialinį poveikį. Tačiau ieškoti politinės žinutės menininko darbuose neverta – M.Jenkinsas teigia kuriantis kartais net absurdiškiausias situacijas tik jų pačių labui. Kokia papildoma prasmė skulptūroms bus suteikta, priklauso tik nuo šalia gyvenančiųjų ir pro šalį praeinančiųjų.
„Mielai dalijamės technika, kurią naudojame savo skulptūroms. Rengiame dirbtuves, mokome meno mokytojus bei visus susidomėjusius – vadovaujamės atviros platformos principu. Įdomiausia yra tai, kad išmokę šios technikos mūsų „mokiniai“ ją pritaiko visiškai kitokiems tikslams. Niekada nestudijavau meno, tačiau kurti man nepaprastai lengva. Įgijau geologo specialybę, tačiau niekada pagal ją nedirbau. Kūriau internetinius puslapius, bet tai netenkino. Išvykau į Pietų Ameriką ir ten laiką leidau tiesiog gatvėse – traukiau į save gatvės kultūrą. Atvykęs į Braziliją supratau, kad nebenoriu likti stebėtoju. Tuomet atėjo laikas tapti gatvės kultūros dalimi. Pabandžiau ir tai buvo taip lengva. 2005 metais sutikau meno mokyklos absolventę Sandrą ir nuo to laiko dirbame kartu: naudojame vienas kito kūnus kaip prototipus savo skulptūroms“, – truputį savo istorijos atskleidė M.Jenkinsas.
Menininkas neslėpė, kad imasi ir komercinių projektų. Tačiau kaip ir dauguma gatvės menininkų Markas ir Sandra nesimėgauja tokiais darbais, tad dažnai maištauja prieš klientą. Tačiau be komercinių projektų menininkai negalėtų išgyventi.
Nors prieš keletą metų muziejai ir galerijos buvo itin susidomėję gatvės menu, M.Jekinso nuomone, gatvės menininkai niekada nebuvo iš tiesų gerbiami meno pasaulyje.
„Vos keletas menininkų gali pasigirti sėkmingai parduodantys savo darbus aukcionuose, tačiau didžioji dalis itin kūrybiško gatvės meno niekada nepatenka į meno pasaulio akiratį. Ir tai yra didelė bėda, nes menininkai priversti juodadarbiauti ir nebeturi laiko kūrybai. Arba jie politizuoja savo darbus, o politinė žinutė meną veda tik į aklavietę. Todėl mes to ir nedarome”, – teigė M.Jenkinsas.
Vilniaus gatvės meno festivalyje „Vilnius Street Art“ dalyvaujantis menininkų duetas jau baigia kurti skulptūras Vilniui. Vilnių jie vadina skandinavišku miestu. M.Jenkinsas atskleidžia, kad Vilnius jam nė kiek nepanašus į rytuose esančias kaimynines šalis, o skandinavų kaimynes Vilnius lenkia draugiškumu. Palikę Vilniui savo darbus, menininkai keliaus tiesiai į Vašingtoną, kur pradės ruoštis projektams Londone ir Miunchene bei ateinančių metų solinėms parodoms Los Andžele ir Kelne.
Pirmąjį tokio masto gatvės meno renginį Lietuvoje pristato didžiausia miesto šventė Sostinės dienos, šiais metais vykstanti rugsėjo 6–8 dienomis. Pirmąjį „Vilnius Street Art“ festivalio darbą jau galima pamatyti ant buvusio kino teatro „Lietuva“ – jį miestui padovanojo Ernestas Zacharevičiu, jaunas gatvės menininkas Jurgis Tarabilda irgi jau baigė savo „drobę“ Odminių g. 6, Antanas Dubra dar vis piešia buvusios Šv.Jokūbo ligoninės sieną iš J.Tumo-Vaižganto gatvės pusės, o tarptautinė komanda „Upperstudio“ Rotušę papuoš rugsėjo 7 d.
