O.Pogudino balsas puikiai žinomas visiems, kurie domisi rusiškais romansais ir šiuolaikinėje scenoje skambančiomis liaudies dainomis. Pastarųjų žanrų kūriniai sudaro didžiąją dalį O.Pogudino repertuaro, į kurį įeina ir karo laikų melodijos bei dainos, sukurtos pagal Rusijos literatūros klasikų eiles.
Nusipelnęs Rusijos artistas, muzikinės premijos „Triumf“ laureatas jau sulaukdavo ovacijų, kai dar nė nebuvo baigęs vidurinės mokyklos. Dar vaikystėje radijo ir televizijos choro solistu tapęs berniukas koncertavo didžiausiose tuomečio Leningrado salėse, jo balsas skambėjo radijo ir televizijos bangomis, o žiniasklaida mažąjį Olegą lygino su italų garsenybe Robertino Loreti.
Jau tada buvo aišku: Olegas gimęs scenai. Dar 1987-aisiais, būdamas devyniolikos, jis surengė pirmąjį koncertą dainuojamosios poezijos klube „Vostok“. Baigęs mokyklą jis nedvejodamas pasirinko meno studijas. Tiesa, ne tokias, kokių tikėjosi jau atsiradęs nemenkas gerbėjų būrys. O.Pogudinas studijavo Teatro, kino ir muzikos meno institute, kurį 1990-aisiais baigė su pagyrimu. Trejus metus jis vaidino Sankt Peterburgo Didžiajame dramos teatre įrodydamas, kad jo talentas turi daug spalvų.
Tačiau tikrasis pašaukimas greitai priminė save. 1991-aisiais parduotuvėse pasirodė pirmasis O.Pogudinoromansų albumas „Zvezda liubvi“ („Meilės žvaigždė“). Per porą metų kalbos apie dainininką pasklido po visą Rusiją – prisidėjo ir dvejos gastrolės Švedijoje, kurios publika ir žiniasklaida liaupsino ypač jautrų Olego muzikos atlikimą.
Netrukus pasipylė kvietimai koncertuoti ir filmuotis televizijoje – apie O.Pogudiną ir jo muziką sukurti net šeši TV filmai. Dvejus metus jis pats vedė televizijos laidą „Romansų romantika“.
1997-aisiais festivalio “Rusijos angeliškasis balsas“ komisijai nekilo klausimų, kas yra labiausiai vertas laureato titulo. Titulas, taikliai apibūdinantis O.Pogudino vokalą, jį lydi iki šiol. Rusijoje sunku surasti atlikėją, kurio koncertai ir įrašai žavėtų tokią skirtingą auditoriją – nuo dvasininkų iki bohemos atstovų, nuo romantiškai nusiteikusių jaunuolių iki jų močiučių.
O.Pogudinas pelnytai vadinamas rusiškų romansų tradicijų gaivintoju. XXI amžiuje jis sėkmingai įrodo, kad romansai, kadaise laikyti kameriniu žanru, puikiausiai skamba ir didžiulėse salėse, o norinčių šios muzikos klausytis yra tūkstančiai. Dainininko veikla vadinama vienu ryškiausių tikrosios šiuolaikinės Rusijos kultūros reiškinių.
Šiandien atlikėjo biografijoje – per dvidešimt albumų, muzikos projektai, skirti Aleksandro Vertinskio, Bulato Okudžavos ir kitų didžiųjų scenos dainių kūrybai. Didžiąją dalį laiko koncertams ir įrašams skiriantis menininkas jo randa ir pedagoginei veiklai – nuo 2007-ųjų yra Sankt Peterburgo teatro akademijos docentas.
„Aplink matau daug artistų, kurių populiarumas – dirbtinai išpūstas. Bet tikiuosi, kad tai laikina. Tikrasis talentas duotas iš aukščiau, „Žvaigždžių fabrike“ to neprigaminsi, - sako O.Pogudinas. - Aš juk nepasirinkau romansų. Romansai pasirinko mane. Dar vaikystėje pajutau savo muzikinę kalbą, pradėjau dainuoti. Romansai – oras, kuriuo kvėpuoju visą gyvenimą. Įkvėpimo šaltiniai? Esu giliai tikintis, žinau, kad Aukščiausiasis suteikia tai, ką sukuria menininkai. Mane įkvepia XIX amžiaus poezija, mėgstamiausios Fiodoro Dostojevskio eilutės, nuostabus Anos German dainavimas. Man nereikia kurti vaidmens – išgyvenu tuos jausmus, kuriuos jaučia dainų herojai. Lyrinės dainos yra apie tai, apie ką svajoji, o ne apie tai, su kuo kovoji.“
