Ugningo temperamento ir ekspresyvios grojimo manieros vokiečių ir italų kilmės virtuozui L.Elschenbroichui vos 28 metai, bet jis jau laukiamas pagrindinėse pasaulio scenose. Tarp Londono ir Vienos gyvenantis violončelininkas didžiąją laiko dalį praleidžia kelionėse. Muzikanto koncertų sąraše pasirodymai su garsiais orkestrais - Londono filharmonijos, Sankt Peterburgo filharmonijos, Čikagos simfoniniu, Japonijos filharmonijos ir kitais. Jis yra koncertavęs diriguojant Valerijui Gergijevui, Christophui Eschenbachui, grojęs su smuikininkais Anne Sophie Mutter, Gidonu Kremeriu, Nicola Benedetti bei kitais.
L.Elschenbroichą trumpo interviu pagavome telefonu pakeliui į oro uostą prieš jo kelionę į San Paulą.
- Vieną dieną Brazilija, kitą - Vokietiją, Ispanija, Japonija ir taip toliau. Daug atlikėjų jms pavydėtų tokios sėkmės. Kaip patekote į klasikinės muzikos olimpą?
- Labai pasisekė, kad mene griežiantį išgirdo muzikos žvaigždė smuikininkė A.S.Mutter. Ji patikėjo mano talentu ir labai daug padėjo. Jos dėka galėjau susitikti su garsiais dirigentais. Keliaudavau specialiai pas juos į perklausas, kurios dėl dirigentų užimtumo dažnai vykdavo per jų koncertų pertraukas persirengimo kambariuose. Nebijojau jiems prisistatyti ir įrodyti, kad turiu būti išgirstas. Po tokių perklausų gavau pasiūlymų koncertuoti. Pavyzdžiui, maestro V.Gergijevas pakvietė mane pasirodyti kartu su juo ir Bazelio simfoniniu orkestru. Manau, kad kiekvienas turi atrasti savo kelią. Svarbiausia tikėti ir nebijoti siekti savo užsibrėžtų tikslų. - Vos kelios dienos prieš koncertą Lietuvoje pasirodysite karališkojoje "Albert Hall" salėje Londone, kurioje telpa 5000 klausytojų. Lietuvoje jus galės išgirsti tik 600 klausytojų. Ar jums yra skirtumas, kokiai auditorijai grojate?
- Koncertas "Albert Hall" salėje tikriausiai yra kiekvieno atlikėjo svajonė. Tai viena prestižiškiausių scenų Europoje. Pasirodyti tiek klausytojų - rimtas išbandymas atlikėjui, nors mano griežimo kokybė nesiskiria, ar koncertuočiau keliems tūkstančiams, ar vienam klausytojui.
- Griežiate istoriniu, brangiu instrumentu. Kaip jis atsidūrė jūsų rankose?
- Groju istorine Matteo Goffrillerio “Leonard Rose” (Viena, 1693) violončele. Šis instrumentas daugelį metų priklausė legendiniam amerikiečių violončelininkui Leonardui Rose, kurio vardu neoficialiai po jo mirties buvo pavadinta ši ypač reta ir vertinga violončelė. Kad ji šiandien mano rankose, visiškas atsitiktinumas. Prieš keletą metų kaip tik ieškojau naujos violončelės paieškose. Norėjau rasti tobulą instrumentą, atitinkantį ir pabrėžiantį mano galimybes. Atsitiktinai vienas kolega mane informavo, kad parduodama ši violončelė ir kad turiu vieną savaitę surinkti pinigų jai įsigyti.
Tikriausiai buvau vedamas išprotėjusios aistros ir jaunatviško maksimalizmo, kad pasakiau sau – pinigų rasiu. Puoliau skambinti visiems įmanomiems ir neįmanomiems investuotojams. Ir ką jūs manote? Man pasisekė. Atsirado vienas turtingas verslininkas, kuris tikėjo mano talentu, mano būsima karjera ir nupirko man šią violončelę. Ji tiesiog tobula, neįsivaizduoju geresnio instrumento.
- Karjerą pradėjote labai anksti. Kas sužadino norą tapti violončelininku?
- Augau kūrybingoje aplinkoje. Mano motina rašytoja ir sociologė, o tėvas taip pat rašytojas ir dokumentinių filmų kūrėjas. Motina mane dar mažiuką dažnai vesdavosi į koncertus. Labai ryškiai prisimenu tą momentą, kai pirmą kartą išgirdau Johanno Sebastiano Bacho Trečiąją violončelės siuitą. Muzika man padarė tokį įspūdį, kad pajutau krūtinėje skausmą ir apsiverkiau. Paklausiau mamos, ar man kas nors negerai, kodėl aš verkiu. Tai buvo momentas, kai mama nusprendė, kad turėčiau lankyti violončelės pamokas. Man tada buvo šešeri.
- Papasakokite apie savo kūrybos užkulisius. Kiek laisvas yra klasikinės muzikos atlikėjas interpretuodamas kūrinį?
- Manau, kad joks kitas menas neturi tiek interpretacijos ir kūrybiškumo laisvės kaip klasikinė muzika. Galbūt teatras, tačiau aš menkai apie tai suprantu.
Kompozitorių užrašyta muzika būtų niekas be atlikėjų. Mūsų subjektyvumas ir asmeninis santykis su kūriniu yra vienintelis kelias padaryti, kad užrašyta muzika skambėtų. Mes ne tik atliekame parašytas natas, bet ir savotiškai patys kuriame.
Dirbdamas su kūriniu daug analizuoju muzikinį tekstą, stengiuosi suprasti kompozitoriaus nustatytus tempus, harmonijas. Kai baigiu teksto studiją, pradedu savo kūrybinį darbą. Repetuodamas be natų tarsi pradedu savo kelionę laivu, kurį sulipdžiau mokydamasis natas. Ypač ši kelionė tampa įdomi per koncertus. Manau, kad kiekvienas atlikėjas turi įnešti į kūrinį ką nors savo. Koncertuose man svarbu pasiekti žmones. Noriu, kad muzika paliestų kiekvieną klausytoją individualiai ir sykiu išliktų bendru visų išgyvenimu. Ji turi užlieti visų mintis, sukurti harmonijos ir laisvės sąskambį.
- Šiandien pagrindinėse koncertų salėse retai išgirsi mažai kam žinomą atlikėją. Sezonų programose – vien žvaigždžių pavardės. Jeigu jūs būtumėte koncertų salės direktorius, kokia būtų jūsų koncertinio sezono programa?
- Suteikčiau galimybę jauniems atlikėjams daugiau pasirodyti. Rengčiau tokias koncertų serijas, kuriose vieną koncerto dalį – 30 minučių - grotų gerai žinomas atlikėjas, o kitas 45 minutes turėtų galimybę pasirodyti jaunas, mažai žinomas muzikantas. Publika labai mėgsta atrasti naujus atlikėjus. Klausytojai nemėgsta eiti į tokius koncertus, kuriuose nežinia kas gros. Tačiau jeigu jie išgirstų ką nors nauja atsitiktinai, jiems tai patiktų.
- Jūsų mergina Nicola Benedetti taip pat viena geidžiamiausių smuikininkių pasaulyje. Sunku ar lengva dviem žvaigždėms po vienu stogu?
- Po tuo vienu stogu būname labai retai. Aš gyvenu tarp Londono ir Vienos, mano mergina Londone. Jos kalendoriuje per visus metus yra gal tik kelios laisvos dienos. Mums tenka atsisėsti, sudėti savo grafikus ir žiūrėti, kada ir kokiame žemyne galėsime pasimatyti. Tiesa, kartais grojame kartu trio ansamblyje. Matyt, žmogus ne iš muzikos pasaulio sunkiai susitaikytų su tokiu mano gyvenimo būdu. O dabar viskas yra gerai.
- Lietuvoje koncertuosite su ilgamečiu scenos partneriu pianistu A.Gryniuku. Kaip suradote vienas kitą?
- Tai buvo prieš keletą metų, kai viena įrašų kompanija užsakė mums įrašyti vieną kūrinį. Vos pradėję groti su Aleksejumi, pajutome vienas kitą. Mūsų muzikinės idėjos ir pats muzikos pajautimas labai artimi. Jis puikus scenos partneris. Nuo to įrašo groju tik su juo.
Beje, Aleksejus jūsų šalyje jau ne kartą koncertavo ir puikiai atsiliepė apie jūsų klausytojus.
- Nežinau, ar atsitiktinai, ar ne, bet Lietuvoje koncertuosite simbolinę dieną. Spalio 1-ąją minima Pasaulinė muzikos diena. Ką jums reiškia muzika? Ką muzika apskritai reiškia žmonijai?
- Muzika man tarsi kvėpavimas, kuris toks įprastas ir natūralus, kad jo net nepastebi. Su muzika esu kiekvieną dieną ir neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Muzikoje slypi tiek daug prasmės ir gilumo. Manau, kad žmogus, gyvenantis be muzikos, praranda pusę gyvenimo grožio ir spalvų. Tad kviečiu visus švęsti šią dieną ir atrasti vis naujus potyrius su muzika!
L.Elschenbroicho koncertas spalio 1 d. 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.
