Pasak šio leidinio teatro kritikės Caterinos Barone, lietuvių režisierius įtraukė žiūrovus į begalinės dieviškosios galybės ir kūrimo paslapties sukrėsto žmogaus išgyvenimus.
Žavėjo žodžio galia
Pagyrimų įtakinga italų teatro kritikė negailėjo ne tik E.Nekrošiaus režisūriniams sugebėjimams, scenos erdvių valdymui, bet ir „išmintingai erdves apšvietusiam” Audriui Jankauskui, emocijas ir vaizdus praplėtusiam muzikos autoriui Leonui Somovui.
Kritikė komplimentų pažėrė ir scenografui Mariui Nekrošiui, kuris „nedarniai, bet funkcionaliai išdėstė scenos elementus: šviesą sugaunančias penkias saulės baterijų plokštes, aktorių judesius paaštrinantį seną rašomąjį stalą, Jobą kartais visu savo svoriu prislegiančias dvi juodas sijas ir tris mušamuosius instrumentus”.
Anot C.Barone, nors spektaklis buvo rodomas lietuvių kalba su itališkais subtitrais, žiūrovus vis tiek labiausiai turėjo pakerėti žodis – viską valdantis, daugiareikšmis, sukuriantis pribloškiamus vaizdus ir emocijas.
„Biblijoje aprašytas Dievo žiauriai nubausto gero žmogaus skausmo šauksmas scenoje virto dvasingumo sklidinu pasaulietiniu ritualu, kuris įtraukė žiūrovus į nerimastingą individo sumišimą begalinės dieviškosios galios ir visatos paslapčių akivaizdoje”, – apie seniausio Europoje dengto teatro scenoje sukurtą Senojo Testamento knygos inscenizaciją rašė C.Barone.
Turėtų kelti diskusijas
Didžiausias italų teatro portalas teatro.org rašė, kad po pernai pristatytų Dante's įkvėptų spektaklių E.Nekrošiaus premjera buvo labai laukiama.
„Antrus metus iš eilės istorinis „Olimpico” teatro festivalis „Klasikinių spektaklių ciklas” gali didžiuotis tokiu meno vadovu kaip E.Nekrošius. Tai didis lietuvių režisierius, sugebantis suderinti šiuolaikinį ir klasikinį teatrą.
Biblinį tekstą interpretuojantis spektaklis, tyrinėjantis žmogiškumo ir dieviškumo prasmę, be abejonės, sukels diskusijų”, – apie lietuvio spektaklį buvo rašoma portale.
Nesiliovė tikėti Dievo
Spektaklis pastatytas pagal vieną Senojo Testamento knygą, pasakojančią istoriją apie viską – turtą, vaikus, sveikatą – praradusį, bet Dievo nesiliovusį tikėti Jobą. „Tai greičiausiai vienas sudėtingiausių mano darbų. Galėjau rinktis vieną klasikinių tekstų, ir viskas būtų buvę daug paprasčiau – būčiau galėjęs ramiai gyventi. Tačiau kažkas mane privertė imtis būtent šio kūrinio,” – kalbėjo E.Nekrošius.
Lietuvių režisierius jau po pirmųjų repeticijų suvokė, kokia ši medžiaga sudėtinga – joje klausimų daugiau nei atsakymų.
Pasak E.Nekrošiaus, Jobo knygoje narpliojamos ir šiandien aktualios problemos – atsakymų ieškanti žmonija ir laiko nepaliesti klausimai.
„Šios temos teatre nagrinėjamos labai retai. Dar kartą pabandžiau grįsti spektaklį ne vaizdiniais elementais, o aktorių sugebėjimu interpretuoti, jų vidine jėga”, – „Olimpico” teatro interneto svetainė citavo E.Nekrošių.
„Jobo knygoje yra visko – poezijos, filosofijos, žmonijos išminties. O visa tai sutelkta viename žmoguje”, – dienraščiui „Il Giornale di Vicenza” sakė vienu didžiausių pasaulinio teatro maestro vadinamas E.Nekrošius.
E.Nekrošius atgaivino apmirusį ciklą
UNESCO į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtraukto Vičencos renesansinio teatro scenoje spektaklis „Jobo knyga” praėjusios savaitės pabaigoje buvo parodytas keturis kartus. Teatro pastatą, kuris pastatytas 1585 metais, suprojektavo Renesanso architektas A.Palladio.
Iki spalio pabaigos teatre „Olimpico” vyksiančio festivalio, kuriam antrus metus iš eilės vadovauja E.Nekrošius, programoje bus pristatyti ir garsių Italijos režisierių P.Delbono, G.Barberio Corsetti, A.Baracco spektakliai.
Festivalyje vyks ir šešių dienų E.Nekrošiaus teatro laboratorija pagal B.Brechto pjesę „Galileo gyvenimas”. Į ją jau užsirašė daugiau nei 350 žmonių.
Vičencos, pasiturinčio juvelyrų miesto, vicemeras J.Bulgarini d'Elci sakė, kad lietuvis atgaivino apmirusį „Klasikinių spektaklių ciklą” ir miesto teatrą, kurio meno vadovo postą ketinama kasmet patikėti vis kitam režisieriui, kad viename gražiausių teatrų Italijoje skambėtų „daug skirtingų balsų”.
