Rodomos ir variacijos didžiųjų dailės meistrų kūrybos tema – prancūzų Georges’o Braque’o ir Paulio Cezanne’o įkvėpti natiurmortai, ispanų El Greco ar Pablo Picasso darbų motyvais nutapytos figūrinės kompozicijos.
„Kunstkameroje” galima pamatyti ir vėlesnių P.Gailiaus abstrakcijų, ir šįmet sukurtų darbų. Tarp naujausių ir seniausių – net 60 metų skirtumas.
– Kodėl nusprendėte parodyti ankstyvuosius savo darbus? Juk daugelis kūrėjų nenori net prisipažinti, kad jaunystėje žavėjosi ir kopijavo kitus menininkus, – pasiteiravau į parodos atidarymą iš Prancūzijos atskridusio 85 metų P.Gailiaus.
– Tai ne šiaip kiti menininkai, o žvaigždės, meistrai, kurie tikrai vilioja! Ko aš ieškojau P.Cezanne’o kūryboje? Ne P.Cezanne’o, o savęs.
Net kai dailininkai kopijuoja darbus Luvre, negali sakyti, kad jie prasti kūrėjai. Ne, jie išmano savo amatą ir viską daro gerai. Gal net geriau už tuos, kurių darbus kopijuoja. Kūrėjas daro, ką gali, o kopijuotojas daro, ką nori. Nemažas skirtumas.
– Jūs iš Paryžiaus irgi persikėlėte į Provansą, į P.Cezanne’o vietas?
– Taip. Ir aš matau tą patį vaizdą, nors ir ne iš tos pusės, iš kurios jis tapė. Bet aš vis dar jaučiuosi esąs paryžietis. Kai dirbu kaime, man nuolat reikia nors trumpam sugrįžti į Paryžių. Bet reikia ir kaimo.
– Ar iš tiesų ten tokia stebuklinga šviesa?
– Ne. Šviesa ten yra labai kieta, dramatiška, baisi. Reikia nuo jos slėptis. Pietuose šviesa labai kontrastinga. Bet nesakyčiau, kad ten tokia šviesa, kuri man padeda dirbti.
Kiekvienas paveikslas turi savo šviesą. Dažnai žmogus padeda lempą ir užvaro jos šviesą ant paveikslo, tarsi būtume policijoje. Kiekvienas paveikslas turi savo šviesą ir nereikia, kad šviesa, kuria jį apšvieti, užgniaužtų jo paties šviesą.
– Kur buvo saugomi ankstyvieji jūsų darbai, kad menotyrininkai iki šiol jų neaptiko?
– Ir po lova, ir virš lovos. Ten yra tokios lentynos. Aš nieko neišmetu. Mano butas ne toks didelis, tad net nežinau, kaip po kiek laiko įeisiu į savo kambarį ir pateksiu į lovą.
P.Cezanne’as savo drobėmis apvyniodavo krosnelę kambaryje. Arba užkimšdavo kokią skylę sienoje.
Daugelis dailininkų taip daro. Taip yra dėl to, kad daug kas mano, jog nei dailininko, nei dailės, nei meno iš viso nereikia – galima gyventi be jo.
Kai dailininkai pamato, kad niekam jų nereikia, suvynioja savo drobę ir užkemša skylę.
Aš, tarkime, esu savo paveikslu užklijavęs sudaužytą dirbtuvės langą. O paskui kas nors ateina, tą drobę pasiima ir parduoda nežinia už kiek. Ar tai kvaila, ar gudru? Nežinau.
Aš nuo 17 metų gyvenu iš meno. Ir man nėra skirtumo tarp pirkėjo, kuris perka mano darbą už 10 centų, ir tarp to, kuris galbūt pirks mano darbą už 10 milijonų po penkiolikos metų.
Vos 22 metų pakliuvau į Moderniojo meno muziejų Paryžiuje tarp 20 svetimšalių dailininkų. Tačiau gera vieta yra ne tiktai muziejus, bet ir kavinė, gatvė. Geriausia ta vieta, kur rodomi mano darbai.
– Jūs nesate iš tų dailininkų, kuriems geriausias jų darbas – pats naujausias?
– Tai iš tiesų problema. Dažnai nusiviliu. Kaip puldamas prie karštos sriubos. Atrodo taip skanu, esi toks alkanas, bet nusidegini.
Kartą po labai sėkmingos dienos net susimąsčiau, ką darysiu toliau? Juk esu padaręs viską, ką galėjau. Bet po mėnesio ar kito pamačiau – tai buvo tik laiptelis. Gal todėl nuolat esu kūrybingas. Net mąstau tapybos kalba: spalvomis, formomis, linijomis. Nuolat joju ant metaforų.
Kai aš pažiūriu į du medžius, niekada nematau dviejų atskirų medžių. Aš juos akimirksniu surišu kokia nors metafora. Tokia galvosena – ji, matyt, likusi iš gimnazijos laikų, kai rašiau labai daug poezijos.
Mokėsi pas garsųjį F.Leger
Tapytojas ir grafikas P.Gailius gimė 1928 m. Mažeikiuose. Per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė iš Lietuvos. 1945 m. apsigyveno Strasbūre, piešimo mokėsi Taikomosios dailės mokykloje. 1950 m. studijavo garsiojo prancūzų dailininko F.Leger meno akademijoje, o nuo 1953 m. – Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje.
P.Gailius dalyvavo parodose Berlyne, Miunchene, Štutgarte, Čikagoje, Tokijuje, Ženevoje. 2005 m. retrospektyvinė jo kūrybos paroda surengta Lietuvos dailės muziejuje.
Šiandien P.Gailius – vienas kūrybingiausių lietuvių išeivijos dailininkų, užaugęs ir subrendęs kaip menininkas F.Leger pamokose, muziejų salėse, Paryžiaus dailės šurmulio apsuptyje. Jo kūryboje galima įžvelgti ir lietuvių tautodailės blyksnių, kurie įpinti į modernistinės raiškos formas.
