- Jūsų tėvas maestro V.Kernagis, galima sakyti, yra festivalio „Tai - aš“ krikštatėvis. Šįmet jis vyks jau vienuoliktą kartą. Ar pamenate jo pradžią?
- Absoliučiai ne. Prieš vienuolika metų dar taip nesidomėjau dainuojamąja poezija, nes man rūpėjo visai kas kita.
- Kada susidomėjote šiuo festivaliu?
- Turbūt prieš kokius penkerius metus. Jau po tėvo mirties, kai pradėjau rinkti visą jo archyvą, domėtis, kas kur vyksta. Tada ir su Juozu Žitkausku susipažinome, ir su Gediminu Storpirščiu pradėjome daugiau bendrauti. - Kodėl anksčiau nejautėte poreikio domėtis festivaliais, renginiais? - Nebuvo poreikio, nes turėjau savų darbų. Gal ir progos nebuvo. Vadovavau įmonei „Tiketa“, o festivaliai ir renginiai buvo tėvo veikla. Bet likimas taip sudėliojo, kad turėjau tokia veikla susidomėti. - Ar per tuos penkerius metus, kai stebite festivalį, kas nors pasikeitė? Ar jis jums atrodo reikalingas?
- Be abejo, reikalingas. Jo formatas visiškai kitoks nei kitų festivalių, vykstančių lauke. Tad tikrai manau, kad jo reikia. Bet aš pats į šį festivalį žvelgiu galbūt kiek kitaip, iš kitos pusės. Pirmais metais ėjau tik kaip žiūrovas, antrais metais jau kaip žiūrovas ir rengėjų pažįstamas. Tas „žiūrovas“ po truputį blanko ir dabar aš į viską žiūriu daugiau iš užkulisių. Tai tas keitėsi, o pats festivalis... Na, jis auga ir didėja – tai yra sveikintina. Bet ar jis turėtų kaip nors keistis, neturiu savo nuomonės. Man patinka taip, kaip yra.
- Penkerius metus festivalyje „Tai - aš“ teikiama V.Kernagio vardo gitara. Ją jau yra gavęs Domantas Razauskas, Andrius Kulikauskas, Saulius Bareikis, Virgis Stakėnas ir Gediminas Storpirštis. Kas, jūsų nuomone, dar liko neįvertintas ir tokį apdovanojimą turėtų gauti šįmet?
- Oi, aš manau, kad Lietuvoje yra labai daug neįvertintų žmonių ir menininkų. Bet tos gitaros istorija labai keista. Ją įsteigė AGATA ir iš pradžių ji buvo skirta dainuojamosios poezijos žanro metų atradimui, todėl pirmaisiais metais ją ir gavo D.Razauskas. O paskui viskas pasisuko taip, kad tą gitarą gauna ne jaunieji atlikėjai, kuriems tas prizas iš pat pradžių buvo skirtas, bet pasižymėję ir palikę vienokį ar kitokį pėdsaką dainuojamosios poezijos atlikėjai.
Kas šiais metais ją gaus – palūkėkime. Tai turėtų nuspręsti AGATA, o aš esu jos tarybos narys ir, manau, mes tikrai nuspręsime, kam ją skirti. Kol kas palikime intrigą. Kaip čia dabar išduosiu, kam... (Šypsosi.) Bet šiaip manau, kad dar labai daug neįvertintų menininkų ir tokias iniciatyvas visada palaikysiu.
- Ar, jūsų manymu, dainuojamosios poezijos žanrui užtenka klausytojų ir ką reikėtų padaryti, kad į tokį festivalį kaip „Tai - aš“ jų ateitų kuo daugiau?
- Sunku pasakyti, nes pats žanras yra savotiškas. Jis nereikalauja „Siemens“ ar „Žalgirio“ arenos. Čia labiau reikia artimo ryšio. Bet, manau, klausytojų yra pakankamai. Vien sprendžiant iš to, kad neįmanoma gauti bilietų į koncertus jau prieš kelias savaites. Tad mano siūlymas - surengti kelis papildomus koncertus, kad visi norintys galėtų pasiklausyti.
- Ar jūsų namuose skamba dainuojamoji poezija?
- Žinoma. Nėra taip, kad tik tuo gyvenu, bet tikrai turiu įvairiausių kompaktinių plokštelių, kurios sukasi ne tik namie, bet, tarkime, ir per vakarėlius. Ir šiaip esu toks didelis „lietuvninkas“, esu už lietuvių kalbą. Ir labai palaikau tuos žmones, kurie sugeba ne tik dainuoti, bet ir kurti lietuviškai. To jaunimas iš esmės nemoka daryti – didžioji dalis kuria angliškai, nes taip paprasčiau: toje kalboje vyrauja vienskiemeniai žodžiai, kad ir ką parašysi, tas skambės.
- O pačiam niekada nekilo minčių kurti?
- Ne, niekada. Ir, manau, kad nekils. Tiesiog kiekvienas turi daryti tai, ką daro. Aš nesu tas „kūrėjas“. Nereikia visko gadinti.
- Greitai tapsite dviejų vaikų tėvu. Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai pasektų senelio pėdomis?
- Norėčiau, kad jie būtų sąžiningi ir laimingi žmonės. Manau, svarbiausia, kad jie atrastų save ir darytų tai, ką nori daryti , o ne sekti kieno nors pėdomis. Bent mes tikrai neturime tokio tikslo.
- Minėjote, kad buvote atsiribojęs nuo tėvo veiklos.
- Aš niekada nebuvau į ją įnikęs – taip reikėtų sakyti. Bet prieš penkerius metus, kai viskas taip susiklostė, reikėjo pradėti tuo domėtis ir kas nors turėto tai daryti.
- Kodėl sakote „reikėjo“ ir „turėjo tai daryti“? Jautėte būtinybę?
- Taip, jaučiau būtinybę įkurti fondą, jaučiau būtinybę apsaugoti autorines teises, jaučiau būtinybę sudėlioti archyvą, kad niekas neprapultų, nes buvo pradėtų, bet neužbaigtų darbų. Ir per penkerius metus kaip fondas, manau, esame tikrai daug padarę.
- Jei tektų grįžti, ar viską darytumėte taip pat? - Absoliučiai taip pat.
- Tačiau dėl fondo metėte tuometinį savo darbą „Tiketoje“.
- Taip, tada buvo labai daug veiklos.
- Bet prieš beveik dvejus metus grįžote į savo vėžes – vėl ėmėte vadovauti įmonei. Ar tada buvo tas momentas, kai pasakėte sau: „Stop, užtenka“?
- Taip. Nuo fondo įkūrimo metus dar dirbau „Tiketoje“, paskui dvejus metus dirbau tik fonde. Bet jam gyvuojant trečius metus pasakiau: „Dabar jau padaryta, sutvarkyta ir visi žinome, kur kas yra.“
- Fondo veikloje dalyvauja ir jūsų motina bei sesuo. Kaip skirstotės pareigas?
- Manau, kad mums tai natūraliai išeina. Mama yra daugiau idėjų generatorė, aš vykdantysis, o sesuo irgi daugiau prie idėjinių priklauso. Apsitariame, kad vienaip ar kitaip reikėtų ką nors daryti. Bet jeigu reikia išleisti knygą ar kokia kompaktinę plokštelę, tai darau aš.
- Turėjote idėjų ir dėl V.Kernagio muziejaus. Ar jis bus, ar tai taip ir liko tik idėja?
- Tokia idėja vis dar gyva. Tiesiog prieš penkerius metus atrodė vienaip, dabar - kitaip. Festivalis „Akacijų alėja“ sumanė atidaryti dainuojamosios poezijos muziejų ir mes jiems padovanojome pirmąjį eksponatą. Tačiau jau praėjo pusantrų metų ir niekas nevyksta, nes jie neturi patalpų. Todėl dabar manau, kad reikia žiūrėti plačiau ir atidaryti dainuojamosios poezijos, kaip žanro, muziejų. Sovietmečiu šis žanras gyvavo vienaip, po nepriklausomybės paskelbimo kitaip, o šiomis dienomis, XXI amžiuje, vėl viskas kitaip - žanras labai atsigavęs, sakyčiau, čia jau trečiasis etapas. Tokiame muziejuje tikrai būtų ką parodyti ir papasakoti. Tad muziejaus idėja yra, tik ji evoliucionavo į kitokią formą.
- Ar tikitės, kad fondo veiklą pratęs jūsų vaikai ar anūkai?
- Nemanau, kad tai būtina. Fondas atsirado kaip įvairių iniciatyvų, susijusių su V.Kernagiu, centras. Toks buvo pirminis tikslas. O kai anūkai užaugs, fondas jau penkis kartus bus iš esmės pakeitęs savo formą. Nemanau, kad po dvidešimties metų bus tiek veiklų, kad fondas galėtų rūpintis vien V.Kernagiu. Reikia žvelgti plačiau.
- Ar norėtumėte, kad po dvidešimties metų V.Kernagį atsimintų?
-Manau, kad ir po penkiasdešimties metų jį atsimins – norime mes to ar ne. Nes jis paliko labai ryškų įspaudą. Bet norėtųsi, kad išliktų jo požiūris, mintys ir idėjos, kad kas nors tai puoselėtų. Tai yra svarbu.
- O kokį požiūrį pats esate perėmęs iš tėvo?
- Pirma mintis, kuri dabar atėjo į galvą, tai noras padėti jauniems žmonėms. Pastaruosius metus mes (fondas. – Red.) mažiau tuo domimės, bet anksčiau tikrai daug darėme. Galiausiai turime studiją, į kurią jaunimas gali ateiti pagroti, ką nors įsirašyti. Kaip ir tėvas noriu suteikti jauniems menininkams, dainuojamosios poezijos atlikėjams galimybę tobulėti. Nes tėvas visada buvo už tai, kad niekas nestovėtų vietoje, kad judėtų, augtų.
- Scenoje jis buvo labai ryškus. Namuose – toks pat? - Be abejo.
- Ar jis buvo jūsų autoritetas?
- Taip. Tikriausiai kaip ir daugeliui žmonių.
- Gal galite papasakoti ką nors iš vaikystės?
- Nepapasakosiu. Tokiais atsiminimais reikia dalytis, kai yra tam momentas, kai gali pasakyti: „Ai, jo, aš atsimenu buvo taip.“
- Ar esate momento žmogus?
- Tikriausiai taip. Niekada neturiu pasiruošęs „špargalkės“, kaip ką papasakoti.
