„Amžinas sugrįžimas” – 18-asis žinomos ukrainiečių režisierės K.Muratovos filmas, trumpai rodytas „Kino pavasario” programoje.
78 metų režisierė, autorinio kino meistrė, ypač aktyviai dirba pastaruosius du dešimtmečius, kai po ilgai trukusių cenzūros suvaržymų ji pagaliau gali laisvai kurti, rašo "Lietuvos rytas".
Filmas pasakoja apie du buvusius bendrakursius – vyrą ir moterį. Jie nesimatė daug metų, gyveno skirtinguose miestuose. Komandiruotas vyras atvažiuoja į tą miestą, kuriame gyvena studijų draugė, ir užeina pas ją pasitarti: ką daryti, jei jis myli dvi moteris.
K.Muratovos filme tą patį bendrakursių susitikimą iš naujo vėl vaidina įvairios aktorių poros, tarp jų – Renata Litvinova ir Sergejus Makoveckis, Ala Demidova ir Olegas Tabakovas. O finalas – paradoksalus: pasirodo, čia būta kino bandymų, bet filmo intriga tuo neišsemta.
Siaubo ir džiaugsmo būsena
Režisierės prieš premjerą Rusijoje buvo klausiama, ar jos filmas kalba apie „amžiną sugrįžimą ne tiktai mene, filosofijoje, bet ir gyvenime”?
„Žinoma, tai gyvenimas, – atsakė K.Muratova. – Man svarstymai apie gyvenimą ir yra kinas.
Kinas – tai ir yra svarstymai apie gyvenimą. Gyvenimas man iš viso neegzistuoja atskirai nuo kino. Viskas visada kartu.
Labiau už viską pasaulyje mėgstu kiną.
Filmavimas – tai ir siaubas (galbūt nepavyks), ir džiaugsmas, kai nuostabiai vyksta repeticijos, aktoriai vaidina tiksliai. Galbūt tokią būseną galima vadinti įsimylėjimu.”
Sugriovė siužeto štampus
Originalūs K.Muratovos samprotavimai apie filmų dramaturgiją ir jos seną norą griauti siužeto stereotipus, rašo "Lietuvos rytas".
„Visada į filmą reikia įsprausti įsimylėjėlių porelę, bet ne paskubomis ir finale, o taip, kad būtų ir detektyvas, ir dar šis tas įdomesnio. Vadinu tokį principą „Paša myli Mašą, Maša myli Sašą, Saša myli Toliką, o Tolikas žiūri į tolius”, – ironizavo menininkė. – Filmo pabaigoje visi sustatyti į vietas, o kam vietos neatsiranda, tą autorius kažkaip anuliuoja – pakiša po automobilio ratais ar numeta nuo uolos.
Įkyrėjo tokie sprendimai, norisi sukurti visai kitokią siužeto konstrukciją. „Amžiname sugrįžime” tai ir padariau. Taigi, galima sakyti, esu patenkinta.
Kai kas „Amžiną sugrįžimą” vadina konceptualiu filmu. Tai žodžių žaismas, nes bet kuris meno kūrinys yra konceptualus.
Tiesa, šitas filmas pabrėžtinai konceptualus, matyti jo griaučiai, schema. Bet kadangi vaidina stebuklingi aktoriai, filmas traukia ne savo koncepcija, o tuo, kuo aktoriai ją užpildė.
A.Demidova, pavyzdžiui, nesimokė savo teksto. Sakė: „Tai ne Shakepeare’as, nesimokysiu.” Scenose su O.Tabakovu ji prisegdavo savo replikas jam ant krūtinės, ir jis neprieštaravo. Kepę su plaukais O.Tabakovas pats sugalvojo užsimaukšlinti, nes A.Demidova vaidino su peruku, ir jis nutarė neatsilikti.
Puiku, kai tave supa žmonės, turintys fantaziją. Dirbdama labai mėgstu staigmenas, mėgstu, kai aktorius nustebina.”
K.Muratovos „Amžinas sugrįžimas” yra pelnęs „Nikės” apdovanojimą kaip geriausias Nepriklausomų valstybių sandraugos filmas. Tačiau režisierė galvoja ne apie konkursus ir net ne apie norą patikti profesionaliems vertintojams ar žiūrovams.
Malonūs tie patys dalykai
„Kai kuriu filmą, pirmiausia noriu patikti pati sau, – pabrėžė K.Muratova. – Svajočiau patikti visiems žmonėms, bet dėl to neketinu išsižadėti savo nuomonės.
Netikiu, kad yra tokių režisierių, kurie mano: „Šitas – skaistuolis, o aš dirbu žmonėms.” Tai reikštų, kad tu save laikai kažkuo aukštesniu, o žiūrovams darai marmalą, kad jiems įtiktum. Tai negražu. Aš taip nedarau, nes taip nejaučiu.
Iš viso manau, kad visi žmonės viską daro savo malonumui. Tiesiog visi skirtingai supranta malonumus. Tarkime, sakoma, čia pramoginis kinas, pasilinksminti. O jei jis manęs nepralinksmina, man nuobodu? Vadinasi, ir ta pramoga ne visiems.
Dirbdama nuolat tikiu, kad atsiras grupelė žmonių, kuriems bus malonūs tie patys dalykai, kurie džiugina ir mane.”
K.Muratovos gerbėjams įdomu, ar ji dar ketina kurti. Štai režisierės atsakymas: „Susipina labai daug tai nulemiančių dalykų, tarp jų ir sveikata. Turiu sugalvoti ką nors tokio, ką sveikata man leistų nufilmuoti.
„Amžiną sugrįžimą” sveikata man leido sukurti. Jis visas filmuotas paviljonuose.
O juk nelengva sugalvoti filmą, kuriam nereikėtų daugybės objektų, naktinių pamainų, pervažiavimo iš vienos vietos į kitą ir baisaus fizinio nuovargio, kuris visada lydi kiną.”
