„Šios būtybės apsuko galvą dar negimus mano antrajai dukrai. Tai prasidėjo gal prieš šešerius metus. Pirmąją lėlę gavau dovanų gimtadienio proga nuo vyresnėlės dukters Beatričės. Ji pastabi ir matė, kaip jos mama „tirpsta“ parduotuvėse prieš kiekvieną interjerinę lėlę. Paskui sesuo paprašė rekonstruoti jos seną lėlę. Tada ir suvirpėjo visos sielos stygos. Supratau, kad turiu pabandyti sukurti savąją lėlę“, - sako R.O.Danielienė.
Kiek sukūrė lėlių, menininkė neskaičiavo - gal jau pusšimtį, gal daugiau. Kiekviena jų - išskirtinės mimikos, judesių, pasakojanti savo istoriją.
Iš pradžių R.O.Danielienė bandė pati kurti lėles, tačiau trūko patirties. Nemažai naudingos informacijos, žinių ir meistriškumo ji įgijo žymios Rusijos lėlininkė Jekaterinos Gusevos kursuose.
Įdomių temų jai pasiūlo penkerių metų dukra Elžbieta. Kitos idėjos gimsta paprasčiausiai stebint žmones gatvėse, parkuose, autobusuose.
„Naują idėją ilgai nešioju galvoje. O kai išsirutulioja tikrasis paveikslas, prasideda techniniai ir inžineriniai dalykai -- sėdės lėlė ar stovės, kokios konstrukcijos ją laikys, iš polimerinio mplio ar kitos medžiagos ją kursiu, kaip apvilksiu. Pastebėjau, kad mano lėlės -- didelės išdykėlės. Neretai jos tampa ne tokios, kokias planavau. Jos žaidžia su manimi ir diktuoja savas sąlygas, bet man tai patinka“, -- sako R.O.Danielienė.
1973 metais Klaipėdoje gimusi R.O.Danielienė mokėsi Adomo Brako vaikų dailės mokykloje, baigė studijas Vilniaus Dailės akademijos Vizualinio dizaino katedroje.
Ji surengė kelias tapybos paroda. Lėlių paroda - pirmoji.
„Lėlių kūrimas - tai toks didelis stebuklingas dalykas, kurio negaliu liautis dariusi. Tai liga, kuria susirgusi jaučiuosi laiminga“, - sako parodos autorė.
