Karolis buvo nominuotas apdovanojimui klasikinės muzikos kategorijoje už kompoziciją „Nona“ fortepijonui ir violončelei iš jo naujos autorinės plokštelės „Sounding Images“.
„Tai svarbiausias iš ligšiolinių mano kūrybos įvertinimų“, - džiaugėsi kompozitorius, nors apdovanojimo ir negavo.
- Kaip atsidūrėte Holivude? – paklausiau klasikinio fortepijono studijas baigusio K.Biveinio.
- Pamačiau konkurso „Holliwood Music in Media“ nuorodą internete ir nutariau išbandyti laimę. Geriausi konkursantų darbai įvairių muzikos žanrų kategorijose buvo atrenkami ištisus metus. Kaip tik buvau išleidęs savo naują kompaktinę plokštelę. Kine dar nesu pasireiškęs, nors tokių idėjų ir turėjau. Tačiau konkursui tiko ir nenaudoti kine kūriniai. O mano kūryba artima kino muzikai. Ji kelia vaizdines asociacijas, dažnai vaizdai mane įkvepia.
Šiais laikais kinas ir vaizdo medijos – perspektyviausia muzikos kūrybos sritis. Pragyventi iš akademinės muzikos užsakymų kompozitoriui nerealu, o aš norėčiau gyventi iš kūrybos. Ta kryptimi ir einu.
- Kaip sekasi siekti tikslo?
- Mano profesinis gyvenimas klostosi palankiai, dėl to ir esu Ispanijoje. Čia įsikurti neplanavau. Nuvykau tik aplankyti tėvų, dirbančių Vigo konservatorijoje – prieš tai jie abu dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA).
Visiškai spontaniškai nusprendžiau likti studijuoti Galicijoje, nes jau buvau įstojęs į LMTA. Netrukus pradėjau dirbti Ispanijoje ir pedagoginį darbą, kaupti kūrybos bagažą.
Dabar esu išleidęs jau kelias kompaktines savo kūrybos plokšteles, nemažai natų. Bendradarbiauju su Galicijos kompozitorių sąjunga, atlikėjai užsako man kūrinius.
Naujausią albumą „Sounding Images“ įrašė ir finansavo Galicijos radijas, kelionę į Holivudą parėmė ispanų autorių teisių asociacija.
- Laikote save pirmiausia kompozitoriumi ne pianistu?
- Ko gero, taip, nors kompozicijos studijas baigiau visiškai neseniai lankydamas pasirinktas paskaitas – kompozitoriaus diplomo aš neturiu.
Šiuo metu kitų kompozitorių kūrinių jau neskambinu. Dėl to, kad esu pianistas, daugiausia ir kuriu fortepijonui. Tai praktiška: pats atlieku savo muziką, organizuoju koncertus ir atsakau už rezultatą.
Netrukus pasirodys mano nauja kompaktinė plokštelė „Piano Book“. Į ją įrašiau nuo 2008-ųjų sukurtas fortepijonines pjeses. Tai vizuali, lengva klausytis muzika, kurioje susipina akademinės, džiazo, kino muzikos žanrai, yra šiek tiek ir pop- atgarsių. Jungdamas įvairias kūrybos priemones ieškau savo stiliaus.
- Išsiverčiate be pedagoginės veiklos?
- Dirbu ir Tui miesto konservatorijoje – dėstau fortepijoną ir muzikos analizę. Tačiau prasmę mano gyvenimui suteikia kūryba. Ispanijoje turiu visas sąlygas kurti. Jaučiamės su žmona bent jau kol kas puikiai.
Mano žmona Kristina taip pat yra lietuvė. Ji – knygų vaikams iliustratorė, be to, kuria pagal užsakymus papuošalus.
Įkvėptas jos piešinių parašiau fortepijoninių pjesių ciklą. Kristina yra ir mano kompaktinių plokštelių dailininkė. Ateityje tikriausiai imsimės bendro didesnio projekto – galbūt pasakų knygos su muzikos plokštele.
- Lietuvoje jūsų vardas skamba retai. Neieškote kontaktų su tautiečiais?
- Atstumas daro savo, nepavyksta daug laiko skirti savo muzikos sklaidai. Tačiau mano kūriniai kartkartėmis skamba ir Lietuvoje, ir užsienyje, atliekami lietuvių.
Parašiau muzikos pianisto Gintaro Januševičiaus koncertų serijai Vokietijoje „Plathner‘s Eleven“. Bandžiau bendradarbiauti su Nacionaline M.K.Čiurlionio menų mokykla.
Vis dėlto kur kas dažniau rašau kūrinius sau negu kitiems.
