Pasak spektaklio režisieriaus, Samuelio Becketto pjesė turi savitą geležinę logiką ir ne itin pasiduoda režisūrinei interpretacijai, tad statant ją tenka eiti kitu keliu. Šį kartą atspirties tašku tapo aktorius J.Budraitis ir jo asmenybė bei gyvenimo patirtis.
„S.Becketto pjesės – kaip akmenys. Išgrynintas egzistencializmas, stiprūs simboliai nebepalieka vietos interpretacijoms. Arba tampi tuo simboliu, arba ne. Čia nieko neprivaidinsi. Niekada nestatyčiau „Paskutinės Krepo juostos“, jei ne aktorius J.Budraitis, kuris savo amžiumi, gyvenimo patirtimi, intelektu gali tapti tuo beketišku simboliu“, – teigia O.Koršunovas.
Mintis statyti „Paskutinė Krepo juostą“ režisieriui bei aktoriui kilo dar prieš du dešimtmečius, po pirmojo O.Koršunovo režisuoto spektaklio „Ten būti čia“. Beje, pastarasis spektaklis buvo pirmasis režisieriaus darbas, pristatytas Ukrainos publikai, kai 1993-iaisiais režisierius dalyvavo teatro festivalyje Sevastopolyje.
„Pjesėje daugybė smulkmenų sutampa su asmeniniais dalykais. Tai yra pagyvenusio žmogaus prisiminimai, svarstymai, savo gyvenimo analizavimas, pridarytų klaidų smerkimas. Tie visi paradoksai iš tiesų vyksta gyvenime“, – pasakoja J.Budraitis, puikiai pažįstamas dėl daugybės vaidmenų kine, sukurtų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje statytuose filmuose.
Šiuolaikinio meno centras M17 Kijeve įkurtas vos prieš trejetą metų, 2010-aisiais. Nepaisant to, jaunų ir veiklių žmonių iniciatyva atsiradusi erdvė jau tapo Kijevo kultūrinio gyvenimo centru bei įdomiausiai kuriančių menininkų traukos tašku. Meno centro bei jį įkūrusių iniciatorių tikslas – skatinti šiuolaikinio meno plėtrą bei kurti naują ukrainiečių kartą: laisvą, išsilavinusią, kūrybingą.
