Fotografuoti mėgstantis aktorius išsyk po kelionės savo kompiuterio ekrane dėliojo nuotraukas iš Kijevo: pirmasis vakaras, kai su Oskaro Koršunovo teatro grupe jie iškart nuėjo į centrinę Nepriklausomybės aikštę, pripildytą mitinguojančiųjų; antroji diena, kai lietuviai stebėjo Ukrainos žmones, besirenkančius toliau mitinguoti; vaidinimo vakaras Kijevo Šiuolaikinio meno centre M17; atsisveikinimo vakarienė su ukrainiečių rašytojo ir vertėjo Andrejaus Kurkovo dainomis pagal lietuvių poeto Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“; serija autopotretų „Krepas Kijeve“.
Tai buvo pirmosios spektaklio „Paskutinė Krepo juosta“ gastrolės užsienyje. Joms besiruošdamas J.Budraitis Krepo tekstą išmoko rusiškai. Į vaidinimą Kijeve atėjo apie 80 žiūrovų, o tai dvigubai daugiau, nei telpa Vilniuje – „Paskutinė Krepo juosta“ čia rodoma nedidukėje OKT/Vilniaus miesto teatro repeticijų patalpoje.
„Priėmė gerai, – sakė J.Budraitis apie Kijevo žiūrovus, – Salė gerokai didesnė nei ta, kur vaidiname Vilniuje, ir žiūrovai nuo manęs toliau. Teko ir garsiau kalbėti, ir nugalėti aidą, kuris sklido parodų erdvėje. Sakai žodį, o jis klojasi ant kito žodžio. Turėjau retinti kalbą. O dar rusiškai vaidinau! Toks buvo susitarimas. “
– Sunku vaidinti kita kalba?
– Keistas jausmas: lyg vaidinu, lyg vertėjauju. Galvoju lietuviškai, o mintį išverčiu į rusų kalbą. Kai kurios rusų literatūrinio vertimo frazės man atrodė net neįmanomos ištarti, tas vietas vaidinau pats išsivertęs lietuviškus žodžius.
Man patinka lietuviškai sakyti “paukštis vidua, vidua, vidua” ir skraidyti su tuo žodžiu. O rusiškai: “ptica tkač”. Nei šis, nei tas. Bet ištariau taip stipriai tą “tkač” ir kartojau – atrodė kaip varno kranksėjimas. Įsiutau nuo “tkač” ir plasnojau palto skvernais, pasiautėjau kaip reikiant, o dar erdvė didelė.
– Ar su mitinguojančio Kijevo vaizdu susidūrėte?
– Kai tik atskridome šeštadienį, ta patį vakarą nuėjome į Nepriklausomybės aikštę, kur viskas vyksta. Organizuotos minios iš visų kraštų ten ėjo. Gatvės pilnos žmonių, automobilių sirenos kaukė.
– Tai buvo jums pavojinga?
– Nesijautė pavojaus. Viskas gerai organizuota. Jausmas, sakyčiau, net šventiškas. Užtikrintai minia stovėjo ir jautėsi, kad viskas – jų rankose. Nors suvoki, kad susikirtimas stiprus. Mačiau, kad Oskaras labai emocingai tuos vaizdus stebėjo – minią, žmonių susitelkimą, pasiryžimą.
Ir man pačiam akys drėko, kai mačiau, kaip draugiškai, susikabinę rankomis viena eile arba kolona, rankas vieni kitiems ant pečių sudėję žmonės renkasi į mitingą. Jauni, pagyvenę, inteligentai, darbininkai. Kai kurie ir su apsauginėmis liemenėmis po sriukėmis, su šalmais ant galvų – kad nenukentėtų, jeigu prasidėtų susidorojimas. Nes juk kai mušė – tai vis per galvas.
Ta aikštės vieta, kur žmonės buvo sumušti, dabar aptverta ir saugoma ginkluotų pareigūnų. Bet ir jie neatrodo agresyviai. Su jais galima normaliai pasišnekučiuoti. Užrašai ant mitinguojančiųjų plakatų: “Janukovičiau, tu neteisus”. Mergytė sėdi vyrui ant pečių ir laiko tokį šūkį. Kitoje pusėje užrašas “Ukraina”, apsuptas Europos sąjungos žvaigždėmis. Dar vienas – su Putino veidu, o jo pavardė išnaudota kitai prasmei, kurią sunku būtų išversti: “Sčastlivogo Puti na…” – “Laimingo kelio …”, kaip rusai sako, “ant trijų raidžių”.
– Jūsų nuotraukose – ne tik O.Koršunovas ir OKT užsienio reikalų vadybininkė Audra Žukaitytė, bet ir Kijeve gyvenanti Dapšių šeima: Daiva Dapšienė, Lietuvos ambasados Ukrainoje kultūros atašė, ir jos vyras, aktorius Arvydas Dapšys, kuris vaidina O.Koršunovo spektakliuose. Jie buvo jūsų gidai po Kijevą?
– Taip, jų lydimi matėme miestą. Tos gatvės, kurios neveda į Nepriklausomybės aikštę, sekmadienį buvo visiškai tuščios – nė žmogaus, nors centras, senamiestis. Man didelį įspūdį padarė Kijevo Aktorių namai – senovinis pastatas visai be langų, kaip vaiduoklis, ypač tamsiu paros metu. O ten nuolat vyksta renginiai, jis nėra apmiręs. Pasirodo, tai buvusi karaimų kenesa.
– Pakomentuokite, prašau, nuotrauką su rašytoju Andrejumi Kurkovu prie pianino.
– Tai buvo atsisveikinimo vakarienė po spektaklio. Mus pakvietė į nediduką menininkų mėgstamą restoranėlį. A.Kurkovas yra ne tik garsus rašytojas, bet ir muzikantas. Jis sėdo prie pianino ir padainavo mums savo dainas – tai buvo Marcelijaus Martinaičio “Kukučio baladės”, paties A.Kurkovo ir išverstos.
Tiesa, nepasakiau, kad Oskaras į Kijevą buvo atskridęs iš Rygos ir grįžo į Rygą, nes ten repetuoja Mariaus Ivaškevičiaus “Išvarymą”, kurio premjera numatyta sausio vidury. O aš, šįryt pasižiūrėjęs į savo darbo kalendorių, pasijutau labai laimingas: nei spektaklių, nei filmavimų. Laisvas!
Vaidino Kijevo kultūros centre
* Oskaro Koršunovo spektaklis „Paskutinė Krepo juosta“ gruodžio 1 d. Kijeve buvo baigiamasis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Taryboje renginys Ukrainoje.
* Šiuolaikinio meno centras M17 Kijeve, kur J.Budraitis vaidino, įkurtas vos prieš trejetą metų, 2010-aisiais. Jaunų ir veiklių žmonių iniciatyva atsiradusi erdvė tapo Kijevo kultūrinio gyvenimo centru bei įdomiausiai kuriančių menininkų traukos tašku.
* OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklio “Paskutinė Krepo juosta” gastroles Kijeve rėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija ir Lietuvos Ambasada Ukrainoje. * J.Budraičio minimas rašytojas Andrejus Kurkovas - vienas žinomiausių ir daugiausiai rašančių šiuolaikinių Ukrainos literatų. Jo kūriniai išversti į 36 užsienio kalbas – daugiausia iš visų ukrainiečių autorių.