D.Sakalauskaitė su „Lietuvos ryto“ žurnaliste susitiko Briuselyje, kur su aktorių trupe tobulino naujo spektaklio idėją. Aktorei sugrįžus į Paryžių laukė keletas spektaklių. Nuojauta jai taip pat kuždėjo, kad vaidmenį filme pasiūlys ir pažįstama ką tik scenarijų baigusi rašyti režisierė. Tačiau tai atsirado ne per vieną dieną.
„Būdavo, pusę metų niekas nepaskambindavo, nieko nepasiūlydavo. Net norėdama gauti bedarbio pašalpą turėdavau vaidinti tam tikrą skaičių valandų. Bet gal todėl ir pasirinkau būti aktore?
Tas nežinojimas padeda išlaikyti kaži kokį susijaudinimą, kibirkštėlę, žadina kūrybingumą. Nežinia, ar kitą mėnesį gausi atlyginimą, padeda išlikti gyvam, nuolatos virpėti, atsispirti blankumui“, – kalbėjo D.Sakalauskaitė.
Visai neseniai lietuvė nusifilmavo garsaus rumunų režisieriaus Cristi Puiu („Pono Lazaresku mirtis“, „Aurora“) filme „Trys interpretacijos pratimai“, kurį Lietuvoje matė ir „Scanoramos“ žiūrovai.
– Kaip susipažinote su garsiuoju režisieriumi C.Puiu? – paklausiau D.Sakalauskaitės.
– Prancūzijoje aktoriams gerai todėl, kad jie gali dalyvauti tobulinimosi kursuose, kūrybinėse dirbtuvėse.
Mane suintrigavo C.Puiu pasiūlymas. Buvau mačiusi jo „Pono Lazaresku mirtį“. Man labai patiko.
Turėjau parašyti motyvacinį laišką, kodėl noriu dalyvauti jo dirbtuvėse. Parašiau, kad žiūrėdama „Pono Lazaresku mirtį“ jaučiausi taip, lyg matyčiau savo šalį, savo miestą. Esu asmeniškai susidūrusi su liga, todėl tas filmas mane labai sujaudino.
Su juo iškart atradome ryšį – gal dėl panašios kartos, panašaus likimo. Pagrindinis jo prašymas aktoriams buvo nevaidinti, būti savimi.
Ši patirtis man buvo labai įdomi. Dirbtum ir dirbtum su tokiu žmogumi. Gaila, kad jis gyvena kitoje šalyje.
– Kodėl apskritai ryžotės važiuoti į Paryžių, kuriame pilna neatrastų aktorių?
– Ką atsakyti? Kad meilė ištempė iš Lietuvos? (Juokiasi.)
Taip, meilė... Bet juk yra ir dar kažkas. Su būsimuoju vyru susipažinau teatre. Jis irgi aktorius, vaidinome tame pačiame festivalyje Vilniuje.
Niekur nebūčiau važiavusi, jei nebūčiau galėjusi dirbti aktore. Tos pačios profesijos žmogus gerai suprato, kad norėsiu vaidinti, nes tai mano pašaukimas. Žinoma, jis man padėjo – juk iš pradžių reikėjo ir supratimo, ir palaikymo.
Prancūzų kalbą šiek tiek mokėjau, bet neužteko nei jos, nei Lietuvoje baigtų mokslų. Kas iš to? Paryžiuje reikėjo megzti naujas pažintis, mokytis naujų dalykų.
O pradėjau nuo kūrybinių dirbtuvių. Skirtingai negu Lietuvoje, Prancūzijoje jų rengiama labai daug. Porai savaičių susirenka grupė aktorių, režisierius ir mėgina dirbti kartu.
Tai padeda aktoriams atsiskleisti, susipažinti su naujais režisieriais. Todėl jeigu pasiseka susibendrauti, patikti, ateityje būsi pakviestas dirbti. Panašiai susipažinau ir su C.Puiu.
– Išgirtosios lietuviškosios teatro mokyklos Paryžiuje neužteko? Reikėjo mokytis?
– Reikėjo. Čia teatro mokykla kitokia. Kita vertus, aktorius mokosi kiekvieną dieną. Be to, visada buvau ir būsiu šiek tiek egzotiška. Juk vien dėl prancūzų kalbos akcento vaidinu kitaip.
„Comedie-Française“ vaidina lenkų aktorius Andrzejus Sewerynas. Kartą jo paklausiau, kaip jam pavyko atsikratyti akcento. Pasirodo, žmogus tikrai itin daug dirbo.
Bet ir aš dirbu. Įsikandu pieštuką tarp dantų ir sakau tekstą.
O kartais pagalvoju: „Kam man to reikia? Kam prarasti tai, kas man priklauso ir daro mane išskirtinę?“
Kokia laimė sutikti režisierių, kuriam tinka ir tavo trūkumai, ir privalumai, ir energija. Tai juk stebuklas! Toks ryšys, simbiozė kaip turbūt tarp Eimunto Nekrošiaus ir Vlado Bagdono.
– Prancūzijoje tokį režisierių sutikote?
– Mano gyvenimo aprašyme galima pamatyti, kad režisieriai kartojasi. Prancūzai tai vadina ištikimybe. Dirbu su keliais kūrėjais, kurie pirmą kartą įvertinę mano vaidybą nepamirš jos ir kituose spektakliuose.
Dabar kuriame antrą projektą su argentiniečiu režisieriumi Lucasu Olmedo. Pirmajame spektaklyje „Les Canalilles“ (išvertus iš prancūzų k. – „šelmiai“, „niekšai“) jis net užsimanė, kad vaidinčiau lietuvę. Kartais galvodavau, kad gal tame spektaklyje netgi nevaidinu, gal ten tikras mano gyvenimas?
– Jame D.Sakalauskaitė tampa ir Edita, ir Ugne Malinauskaite.
– 13 aktorių grupė ir režisierius pradėjo nuo improvizacijų dviem temomis – vestuvės ir 1947 metai. Man pasiūlė vaidinti lietuvę. Ėmiau mąstyti, kaip ta moteris galėjo anais laikais išvykti iš Lietuvos, ieškojau faktų, už kurių būtų galima užsikabinti.
Internete radau informacijos apie Klaipėdoje ir Paryžiuje surengtą parodą „Les Français á Klaipėda“ („Prancūzai Klaipėdoje“). Susitikau su jos rengėju, kuris man papasakojo, kaip po Pirmojo pasaulinio karo, kai Klaipėdos kraštą ėmė administruoti prancūzai, kai kurios lietuvės buvo įtarinėjamos šnipinėjimu.
Šnipinėjimas! O juk spektaklio veiksmas vyksta šaltojo karo metais. Taip ir ėmė megztis visa spektaklio istorija. Tapau Edita, slaptąja agente, kuri jaunystėje buvo Ugnė Malinauskaitė.
Scenoje, kamuojama tėvynės ilgesio, uždainuoju lietuviškai: „Teka teka šviesi saulė.“
Prancūzai, ispanai – visi aktoriai išmokę šios dainos žodžius. Norėčiau, kad tas spektaklis būtų parodytas Lietuvoje.
– Ar dėl tos egzotikos išlaikėte ir lietuvišką pavardę?
– Į ką būtų panašu, jeigu vadinčiausi kaip nors kitaip?! Prarasčiau tapatybę. Pavardę saugau kaip nežinia ką. Savo Sakalauskaitės į nieką neiškeisčiau, nors Lietuvoje tų Sakalauskų nors vežimu vežk. O čia – egzotika.
Gal šiek tiek gudrauju, nes pavardė iš karto atkreipia dėmesį. Be to, sugalvojau, kaip padėti užsieniečiams tą pavardę ištarti.
Kad netapčiau „Sakalausket“, ant „i“ uždedu du taškelius, o ant „e“ – kirtį.
– Turite svajonių vaidmenį?
– Gertrūda – Hamleto motina. Visada norėjau suvaidinti ir Olgą „Trijose seseryse“. Bet didesnė svajonė – moters krizę išgyvenanti Gertrūda.
Jei ją vaidinčiau, norėčiau ją apginti, parodyti, kad ji teisi – juk ji ne tik motina, bet ir moteris.
– Oskaro Koršunovo „Hamletas“ neseniai buvo parodytas Briuselyje. Jame Gertrūdą vaidina Nelė Savičenko.
– N.Savičenko? O, tada tai pati gražiausia Gertrūda! Gal geriau nekonkuruosiu. (Juokiasi.)
Aktorės kelias – nuo Babtų iki Paryžiaus
D.Sakalauskaitė gimė ir užaugo Babtų miestelyje šalia Kauno. Klaipėdos konservatorijoje įgijo režisūros specialybę, tobulinosi V.Šinkariuko dramos teatro studijoje Kaune.
Jau du dešimtmečius gyvena Paryžiuje, vaidina legendinės teatro režisierės Ariane Mnouchkine (g. 1939) įkurtame teatrų susivienijime „La Cartoucherie“.
Bendradarbiavo su režisieriais L.Scozzi, Ph.Adrienu, G.de Kermabonu, L.Wurmseriu, F.Wastiaux, L.Olmedo.
2012 m. į prancūzų kalbą išvertė, sudarė ir išleido dvikalbę septyniolikos lietuvių poečių antologiją „Coeurs ebouillantes/Nuplikytom širdim“.