1932-aisiais sukurtos „Kruvinos vestuvės“- pirmoji garsiųjų F.Garcios Lorcos tragedijų trilogijos dalis. Vienos pagrindinių jų temų - likimo galia, neišvengiamybė, visur tykanti mirtis, uždrausta meilė, žmogaus pasipriešinimas dvigubai moralei. Dramų melodingai ir švariai kalbai būdingos sudėtingos metaforos. Pjesės „Kruvinos vestuvės“ pagrindą sudaro tikras įvykis: nuotaka pabėga iš savo vestuvių su pusbroliu. Po kurio laiko pusbrolis randamas negyvas. Kas nužudė, nežinoma, tačiau aišku, kad tai šeimos linčo teismas.
Perskaitęs šią žinutę laikraštyje, F.Garcia Lorca pjesę parašė labai greitai, su dideliu įkarščiu ir polėkiu. Ji – tarsi provokacija. Anot autoriaus, moralė, garbė - tai tik kaukės, po kuriomis slepiasi mūsų pirmapradžiai jausmai ir troškimai. Pjesė kalba apie mūsų baimę pasielgti taip, kaip nepriimta, pasipriešinti normoms, būti tokiems, kokie esame. Ji tarsi perspėja apie nesuvaldomą, laukinę žmogaus prigimtį, kuri nežinia kada gali nužudyti sielą.
Interpretuodama šią pjesę spektaklio kūrybinė grupė siekė kalbėti apie beprasmį, apsimestinį žmonių aklumą ir negirdėjimą to, kas yra arčiausiai – savęs paties. Režisierius P.Ignatavičius, Rimo Tumino mokinys, jau sukūręs kelis spektaklius pagal Franzo Kafkos, Fiodoro Dostojevskio tekstus, kalbėjo: „Ligi šiol mano kūryboje skambėjo užsidariusio, bejėgio žmogaus, netgi savotiško nevykėlio leitmotyvas. Tame nevykėliškume mačiau tarsi visuomenės modelį. Šįkart pasirinkau kitokį herojų – tokį, kuris priešinasi visuomenės normoms, elgiasi taip, kaip liepia širdis.
Vaikystėje mūsų niekas nemoko, kaip būti laimingiems. Išmokstame tik tai, kad reikia ką nors nuveikti, būti pareigingiems, tapti tobulais visuomenės varikliais. Man atrodo, kad mūsų gyvenime – ne tik F.Garcios Lorcos laikais – per daug melo ir per mažai aistros, drąsos gyventi taip, kaip norime. Spektaklis "Kruvinos vestuvės" apie tai, kad dažnai negirdime savęs, bijome rizikuoti, išeiti iš komforto zonos.
Teatras turi kelti klausimus apie svarbiausias žmogaus egzistencijos problemas. Šis spektaklis - tai intymus, atviras pokalbis apie pagrindinę gyvenimo ašį – meilę. Apie meilę, kuri žudo, kuri sujaukia gyvenimą, kuri neleidžia meluoti sau. O būtent to melo ir yra pritvinkusi šiuolaikinė visuomenė. Mes nebesiklausome savo kraujo balso, savo aistros, pasiduodame rutinai, visuomenės normų viešpatystei ir neišgirstame, kur linksta mūsų siela.
“Geriau pasruvus krauju numirti, negu gyventi, kol jis suges.” Tokiu tekstu medkirtys iš pjesės kreipiasi į savo bičiulį, pasakydamas spektaklio esmę.
Šis spektaklis - tai odė gyvenimo aistrai, tam glaudžiam ryšiui, kuris sujungia du vienišus kūnus, odė skrydžiui, kuris įmanomas tik dviese, odė žudančiai meilei, kuri tokia pat stipri kaip mirtis, tokia pat gili kaip paslaptinga Ispanijos dvasia, tokia pat stichiška lyg audringa jūra.“
Režisieriui P.Ignatavičiui įdomi F.Garcios Lorkos siūloma vidinė žmogaus architektūra, todėl jis pasirinko lakonišką, net statišką spektaklio formą, bet ji atskleidžia teatro esmę – intymų ir atvirą aktoriaus pokalbį su žiūrovu.
Tai kelia iššūkių ir aktoriams. Antai jaunosios pusbrolio Leonardo vaidmens atlikėjas Tadas Grynas kalbėjo: „Puikūs tekstai, daug prasmių, tereikia surasti savo kelią, nepasiklysti, poezijos nepaversti buitiniu tekstu. Bet kalbėti eilėmis taip pat nesinori, taigi reikia ieškoti pusiausvyros.“ Vaidinti spektaklyje pakviesta scenoje retai bepasirodanti Dalia Overaitė. Taip pat vaidins Mindaugas Capas, Inga Burneikaitė, T.Grynas, Tomas Stirna, Indrė Patkauskaitė, Agnė Šataitė, Oneida Kunsunga, Kirilas Glušajevas, Tomas Kliukas. Muziką sukūrė Elena Šataitė, scenografiją ir kostiumus – Neli Ivančik. Spektaklio „Kruvinos vestuvės“ premjera Vilniaus mažajame teatre – sausio 16 d. 18 val. 30 min.
