Performatyvus - „tai naujas žodis, šlykštus žodis, galbūt apskritai neturintis kokios nors ypatingos reikšmės“, rašė šį terminą nukalęs lingvistas Johnas L. Austinas. Ilgainiui pasirodė, kad šis žodis svarbus ne tik kalbos filosofijai, bet ypač analizuojant įvairius menus.
Dr. E.Fischer-Lichte – Berlyno laisvojo universiteto profesorė, vizituojanti profesorė daugelyje pasaulio universitetų, viena didžiausių šiuolaikinių teatro tyrinėtojų. Savo knygoje „Performatyvumo estetika“ ji analizuoja, kaip keitėsi teatras po lūžio XX a. 6-ajame dešimtmetyje ir kas tuomet vyko. Autorė leidžiasi į nechronologišką kelionę po kultūros faktus nuo pirmykščių ritualų ir graikų dionisijų iki šių laikų performansų, akcijų, teatrinių įvykių, pagrįsdama ir įteisindama naują požiūrį į pakitusią meno paskirtį.
Gausi svarbiausių XX a. meno pavyzdžių ir garsių vardų (Marina Abramović, Josephas Beuysas, Johnas Cage'as, Romeo Castellucci, Christophas Marthaleris, Robertas Wilsonas), paremta filosofija ir lingvistikos teorijomis, ši studija tapo viena fundamentaliausių pastarojo dešimtmečio knygų apie scenos menus ir puikiu gidu suprasti šiuolaikinę kultūrą. O drauge, kaip rašė „Frankfurter Allgemeine“ recenzentė, tai ir paralelinė teatro meno ir teatro mokslo istorija.
Dr. E.Fischer- Lichte parašė per 250 mokslinių publikacijų įvairiuose leidiniuose, 13 autorinių monografijų, iš kurių svarbiausios – „Teatro semiotika“ (1983), „Dramos istorija“ (1990, išversta į penkias kalbas), „Atrastas žiūrovas. Paradigmų kaita XX a. teatre“ (1997), „Teatro vaizdas ir žvilgsnis. Europietiška perspektyva“ (1997), „Teatras, auka, ritualas. Politinio teatro formos“ (2005), „Performatyvumas. Įvadas“ (2011). „Performatyvumo estetika“ (2004) yra garsiausia jos knyga, išversta į vienuolika kalbų.
Iš knygos:
„Žiūrovas puikiai žino, kad „žmogžudystė“ tėra „vaidinama“, kad aktorei, atliekančiai Dezdemonos vaidmenį, nieko neatsitiks, – kaip nieko nenutinka ir Otelo atlikėjui po Otelo mirties, ir kad abu galiausiai išeis priešais uždangą ir nusilenks, dėkodami už plojimus. Kasdieniame gyvenime, priešingai, galioja taisyklė bemat įsikišti, jei kas nors kėsinasi susižeisti pats ar sužeisti kitą – nebent kiltų pavojus paties kūnui ir gyvybei.“
„Per performansą menininkas sukuria tam tikras aplinkybes sau pačiam ir žiūrovams. Antai J.Beuysas tris dienas gyveno su kojotu, M.Abramović leido kitiems smurtauti prieš ją, pitonui rangytis aplink jos kūną, – abu menininkai savo noru atsisakė kontroliuoti atlikimo eigą. Tomis aplinkybėmistolesnė performanso eiga darėsi sunkiai nuspėjama ar net apskritai neprognozuojama. Juk ji priklausė ne vien nuo menininko, ją visada lėmė ir kiti, ypač žiūrovai.“
Penktadienį, sausio 17-ąją, 15 val. klubas „Prie arbatos“ kviečia besidominčius teatru ir kultūra apskritai į knygos pristatymą "Menų spaustuvės" infotekoje Vilniuje. Su lankytojais arbatą gurkšnos dr. Jurgita Staniškytė, VDU MF Teatrologijos katedros profesorė, vedėja, doc. dr. Edgaras Klivis, VDU MF Teatrologijos katedros docentas bei teatro kritikas V.Jauniškis.
