Paklaustas, ar norėtų kada nors suvaidinti Hamletą, aktorius sako, kad neatsisakytų, bet šiandien jį džiugina ir ne tokie dideli vaidmenys.
„Dar nieko neatsisakau, nes daug ko trūksta. Netgi spektaklyje „Daktaras Aiskauda“ beždžione lakstau ir džiaugiuosi“, – teigia M.Repšys, savo didžiausiu laimėjimu, pareikalavusiu ir valios pastangų, laikantis darbą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
– Mariau, kaip jūsų gyvenime atsirado sportas?
– Vaikystėje buvau gana ligotas, silpnas vaikas ir tėvai nusprendė, kad turiu sportuoti. Pradėjau nuo dziudo – mano rajone buvo parduotuvė „Banga“ ir tame pastate buvo dziudo būrelis. Pradėjus lankyti dziudo, treneris pasakė, kad esu lankstus ir reikėtų eiti į tekvondo. Paskui lankiau pankrationą, boksą, vėl pankrationą. Tada nusprendžiau pasidomėti Rytų dvikovomis. Labai daug lankiau. Jei dabar leistų rinktis, rinkčiausi boksą, kikboksą.
– Manau, kad šis sportas, be fizinių pratimų, slepia ir filosofiją.
– Slepia. Manau, kovos menai kaip tik skirti ne naudoti, o pasiekti dvasinę pusiausvyrą. Nereikėtų įsivaizduoti – aš stiprus, vaikštau kietas gatvėje ir nieko nebijau, galiu bet ką. Jie moko drausmės, savikontrolės. Kovų menai man davė daug. Tik labiau aš darbštus žmogus negu talentingas. Jei turiu tikslą, visada pasiekiu. Manau, to ir išmokė kovos menai – užgrūdino charakterį.
– Jūsų charakteris užgrūdintas, valia stipri?
– Mano valia tikrai stipri. Aš tuo pats nė kiek neabejoju ir siūlau kitiems neabejoti. Jei turiu tikslą, pasiekiu.
– Turite blogų įpročių?
– Kas yra blogi įpročiai?
– Cigaretės, pavyzdžiui.
– Ne. Buvo blogų įpročių, ačiū dievui, pavyko atsikratyti. Teatre pradėjau rūkyti, bet mečiau.
– Madinga teatre rūkyti?
– Gal ir madinga, bet pastebiu, kad dabar teatre reikia sveiko žmogaus, sveiko aktoriaus. Ligoti niekam nereikalingi. Niekas negailės, jei tau ir skaudės. Tu negali – ateis kitas ir už tave padarys. Teatre reikalingi sveiki ir stiprūs žmonės. Be to, galintys vaidinti. Žinoma, vaidinti pirmiausia. O cigaretės – iš tikrųjų kvailas dalykas. Nors nesmerkiu – pats tą dariau. Jos labai pakeičia mąstymą į negatyvią pusę. Lygiai kaip priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų. Jie verčia tave mąstyti kitaip, priverčia tave būti kitokiu žmogumi negu iš tikrųjų esi. Nes nuolatos apie juos galvoji, o kai negauni, tampi irzlus ir piktas.
– Esate kada nors iš ko nors atėmęs cigaretę?
– Atėmęs? Lauke? Ne... Nerūkydavau. Rūkyti pradėjau 23 metų.
– Brandaus amžiaus?
– Taip. Vaidinome, kažkas nepasisekė, dėstytojas daug pastabų davė... Iš tos nevilties pabandžiau – ir viso gero.
– Kokių dar žalingų įpročių turite?
– Jokių.
– O alkoholis?
– Aš visiškai negeriu. Man nepatinka. Esu buvęs girtas tik septynis, gal aštuonis kartus.
– Per šitą švenčių periodą?
– Ne – per gyvenimą. Tikrai galiu suskaičiuoti. Man patinka blaivus protas. Galiu negerti, bet man tikrai bus linksma, daug linksmiau negu tam, kuris geria. Man faina. Negeriu ne dėl to, kad noriu būti kitoks, man tiesiog nepatinka. Pirmiausia – neskanu ir kvailas jausmas, kai būni girtas, – gėda paskui.
– O tarp jūsų bendraamžių, kolegų, aktorių toks požiūris, blaivus mąstymas, tarsi budistinis aiškumas ir suvokimas apie alkoholį dažnas?
– Nežinau. Dažnas... Dabar ateina aktorių karta, kuri nuo to atsiriboja. Nenoriu ko nors sakyti, bet būdavo laikų, kai aktoriai ir pavaidindavo išgėrę, ir t. t. Dabar to būti negali, nes spektakliui turi būti pasiruošęs, o neblaivus to nepadarysi. Man taip atrodo. Gal taip nėra. Norėčiau, kad taip būtų.
– Kuris iki šiol buvusių spektaklių jums buvo didžiausias fizinis išbandymas?
– Visada fiziškai sunkiausias yra „Išvarymas“. Ten ir akrobatika, ir lakstai, ir mušiesi. Bet nesunku – pripratęs. Nors ten kalorijų daugiausia sudeginu.
– O koks daugiausia apmąstymų pareikalavęs vaidmuo?
– Pirmoje vietoje – „Katedra“ ir „Mūsų klasė“. Yra tokių vietų, kurios tikrai pareikalauja dvasinių jėgų.
– Kokį personažą sukūrėte filme „Redirected“?
– Kaimietį. Filmavausi apie dvi savaites, bet vaidmuo nedidelis – muštynės, šaudymai, lakstymai.
– Kine sukūrėte jau keletą vaidmenų. Kaip jaučiatės vaidindamas filme? Koks esminis skirtumas tarp teatro ir kino?
– Man labai patinka filmuotis. Labiau dėl filmo ir stojau į aktorinį. Tokio dalyko kaip kino vaidyba pas mus dar nebuvo ir kol kas nelabai yra. Filmavimai man dažnai kaip sanatorija, ypač „Redirected“. Vežė į kažkokį kaimą, daug žmonių, linksma, geras oras, gamtoje sėdi, dar pasifilmuoji.
– Mariau, pasakojote, kad visada turėjote draugelių ir buvo galimybė pasukti bandiūganišku keliu. Bet paaugliška didelė meilė pakeitė gyvenimą.
– Nedaug trūko. Bet mano labai geri santykiai su mama. Ji mane visada suprato. Kai pastebėjo, kad pradėjau išgėrinėti, parūkyti, vėliau grįžti, nerėkė ant manęs, nemoralizavo. Mes tiesiog šnekėjomės. Supratau, kad tikrai darau ne tai, ko iš tikrųjų norėčiau, ir mane tai pakeitė. Tada nusprendžiau neiti į tą pusę. Būdamas 15 metų sutikau dabartinę savo žmoną. Mes pradėjome draugauti ir dabar jau 14 metų kartu. Moteris labai keičia vyrą. Taip ir pasikeičiau.
– O kaip tada atsirado aktorystė?
– Čia kita tema. Mano mama pažinojo Dainių Kazlauską. Jis man labai patiko. Būdamas stovykloje „Žilvitis“ matydavau, kaip jis vaidina. Jis man buvo žiauriai kietas.
– Dabar būnate scenoje, jus mato daug žmonių. Ar nutinka paradoksalių situacijų, kai net jūs, scenos žmogus, kartais pasijuntate labai kukliai?
– Nesu toks viešas žmogus, kad reikėtų miniai šnekėti. Labai rimtai sportavau ir labai norėjau studijuoti kūno kultūrą. Įstojau ir man patiko. Mokiausi dvejus metus. Paskui dėl sporto patekau į Operos ir baleto teatrą, į „Skrajojantį olandą“. Ir ten man visai patiko.
– „Skrajojančiame olande“ atlikote kažkokį vaidmenį?
– Koks ten vaidmuo... Masinė scena... Kopėčiomis, virvėmis palaipioti, akrobatika... Bet man visai patiko būti scenoje – juokinga buvo. Paskui nuėjau į „Palėpės“ teatrą VGTU pas režisierių Olegą Kesminą ir nusprendžiau stoti į aktorinį. Labai rimtai ruošiausi – pusantro mėnesio po keturias valandas kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius. Sąžiningai repetuodavau etiudą, eilėraščius, dainas, pasakėčias – viską.
– Kaip buvo per stojamuosius?
– Aš buvau plikas, toks nejaukus bičas. Visi manęs privengė. Komisija pažiūrėjo... Bet patekau į antrą turą, o antrame etiudas buvo neblogas, ir jie suprato, kad galbūt galima ir padirbėti su manimi.
– O ką veikia jūsų mama?
– Mama nieko bendra su teatru neturi. Ji su tėčiu turi verslą – Sankt Peterburge antikvarinius baldus pardavinėja. Veža iš Vakarų Europos. Tiesiog labai labai gera mama.
– Tėveliai jau buvo nors viename jūsų spektaklyje?
– Taip, jie dabar į visus eina, nors anksčiau sunku buvo atitempti į teatrą. Atvažiuoja iš Rusijos, klausia – nauja ką nors turi? Sakau – yra, einam.
– Ar yra spektaklių, kuriuose nenorėtumėte vaidinti? Koks turi būti spektaklis, kad jums būtų įdomu jame vaidinti?
– Esu dar nepatyręs, kad galėčiau kalbėti, koks turi būti, kokiame norėčiau, koks man patinka, koks ne. Man visur patinka. Nėra nė vieno spektaklio, kuriame nepatiktų vaidinti. Jei nepatinka vaidinti, žiūrovams nepatiks į tave žiūrėti. Negaliu sakyti, kad man kas nors nepatinka. Tiesiog yra, kas sunkiau, kas truputėlį įdomiau, kas neįdomiau. Bet man dar labai daug trūksta.
– Hamletą norėtumėte vaidinti?
– Ką aš žinau... Norėčiau. Jei pasiūlytų – neatsisakyčiau. Bet tai atsakomybė, didelis vaidmuo. Būtų įdomu. Dar nieko neatsisakau, nes daug ko trūksta. Netgi spektaklyje „Daktaras Aiskauda“ beždžione lakstau ir džiaugiuosi.
– Koks žmogus gali būti jūsų draugas?
– Mano draugu gali būti bet kas, nesvarbu lytis, rasė, pažiūros. Neskirstau – tu blogas, tu geras. Bet man patinka paprasti žmonės. Svaras iš „G & G Sindikato“ labai paprastas žmogus. Nors jam nemažai metų, bet jis jaunuolis – kaip bendraamžis, kaip brolis.
– Nemėgstate Dievo vaidmens? Neskirstote į gerus ir blogus?
– Ne, tokių nėra. Visi geri. Kažkodėl šią naktį bandžiau atsiminti, koks yra puolusio angelo vardas. Tai – Liuciferis. Jis kadaise buvo angelas, bet puolė ir tapo šėtonu. Vadinasi, žmonės iš prigimties geri, tik kažkodėl sugenda. Netgi Liuciferis buvo geras, tik nepaklausė Dievo ir tapo velniu. Šiandien taip sugalvojau. Taip ir žmonės – tikiu, kad visi gimė geri. Tik tampa tuo, kas yra.
– „Katedra“ yra didingas ir daug dėmesio sulaukęs spektaklis pagal Jus.Marcinkevičiaus dramą. Režisierius Oskaras Koršunovas sakė, kad galbūt nebūtų ryžęsis statyti „Katedros“, jei nebūtų M.Repšio. Koks yra Laurynas, kas jam rūpi?
– Jis – idealistas, labai nesavanaudiškas žmogus. Kažkodėl jį matau kaip mistinę būtybę – kaip Heraklį ar pusdievius. Jis – idealistas fanatikas. Nori visiems gero, bet, kaip praktika parodo, tai – utopija. Neįmanoma padaryti, kad visiems būtų gerai. O jis toks ir yra. Jam nuolatos pačiam kažkas atsitinka. Tai jis draugų netenka, tai mylimosios, tai draugus pakaria, tai mylimoji miršta.
– Ir jis vėl turi perkainoti vertybes?
– Taip, jis vėl bando kilti ir nepameta idėjos. Vis ieško – ką, kaip. Iš užsienio jis atvažiuoja pilnas idėjų statyti, atkurti. Jam sako – seni, čia taip blogai, neįmanoma, juoda, purvas, baik tu, ką tu manai... O jis sako – ne, joks čia ne purvas, čia gražu, padarysiu, statome katedrą. Jam sako – palauk, kokią katedrą, nėra pinigų. Jam netgi kunigas pasako – prakeiktas kraštas, čia maro, purvo iki ausų. Taip ir yra. Galbūt iš tikrųjų taip yra? Aš to nejaučiu, nežinau.
– Kokią jūs matote Lietuvą?
– Aš žiauriai myliu šitą kraštą. Net keliauti nemėgstu, nes man Lietuvoje labai patinka. Net į Ameriką nesinori važiuoti.
– O tas gerumo jausmas nėra susijęs su patogumu?
– Ne. Čia viskas sava... Nors gal ir įpročiai kokie nors... Bet man tikrai čia gera. Matau, kad žmonės čia gana niūrūs – užsienyje jie daugiau šypsosi. Bet taip yra ir dėl oro – vis tiek saulė priverčia žmogų nusišypsoti. Manau, jei žmonės galvą pakeltų 45 laipsniais aukščiau, jau geriau gyventų. Vien dėl galvos padėties būtų laimingesni.
– Sakėte, kad Laurynas „Katedroje“ visiems nori gero. Jei turėtumėte tokią galimybę (pagautumėte auksinę žuvelę ar rastumėte džiną butelyje), ko palinkėtumėte Lietuvai?
– Jurijus Nikulinas sakė: jei pasistengtum kiekvieną dieną padaryti bent vieną savo draugą, pažįstamą laimingą (ir jei visi tą darytume), tikrai laimingai gyventume. To ir norėčiau palinkėti – daugiau apie kitą pagalvoti, ne apie save. Dar Dalai Lama yra labai gerai pasakęs, kad tu gali būti arba kvailys savanaudis, arba išmintingas savanaudis. Bet išmintingas savanaudis, kitą darydamas laimingą, pats tampa laimingas. Linkiu, kad būtume išmintingi savanaudžiai.
– Jūs šešerius metus studijavote pas Gintarą Varną. O koks buvo susitikimas su O.Koršunovu?
– Tai buvo „Išvarymas“. Buvo labai įdomi situacija – pirmą kartą gyvenime iš taip arti jį pamačiau.
– Ką tuo metu jums reiškė O.Koršunovas?
– Kaip ir kiekvienam studentui, kiekvienam aktoriui – o, čia O.Koršunovas, čia tas... Turėjau įgauti daug pasitikėjimo, nes į Vandalo vaidmenį pretendavau aš ir Algirdas Gradauskas. Labai norėjau vaidinti Vandalą, todėl reikėjo įrodyti, kad galiu ir tikrai noriu. Supratau, kad jo darbo principas – daryk ir negalvok. Išmokau pamoką – kad ir kaip jautiesi, daryk, ir viskas. Paskui suprasi, ką darai. Ir „Išvarymą“, ir „Katedrą“ taip repetavau. Mažiau galvojau, daugiau dariau.
– Kokie esminiai G.Varno ir O.Koršunovo skirtumai?
– G.Varnas labai preciziškas, labai reikalauja, jis – estetas. Labai mėgsta tvarką. Jis – didelis meistras, nes visada išreikalaus to, ko nori. Jeigu jam kas nors netiks, niekada nepraleis. Visada bus taip, kaip jis pasakys. Ir tai labai gerai. Jie skiriasi kaip diena ir naktis. Oskaras duoda daugiau laisvės. Jis žiūri, kur tu linksti, ką nori daryti, ir paskui pritraukia, sumiksuoja su savo. Jis neturi labai aiškios vizijos, kaip turėtų būti. O G.Varnas turi viziją.
– Su Eimuntu Nekrošiumi dirbęs nesate. Norėtumėte?
– Būtų įdomu. Man su Yana Ross „Mūsų klasėje“ buvo be galo įdomu.
– Kodėl įdomu?
– Ji irgi režisierė, duodanti ir laisvės, ir žinanti, ko nori. Ji reikalauja drausmės, kurios aktoriams labai trūksta: jokių vėlavimų, nieko. Labai patiko su ja dirbti.
– Kaip ruošėtės „Mūsų klasei“?
– Visą mėnesį žiūrėjome daug vaizdo medžiagos, spektaklių, skaitėme, kalbėjomės. Paskui repetavome.
– Papasakokite apie savo personažą.
– Aš labai dėkingas Yanai, kad ji man parinko vaidinti ne blogiuką, o visiškai kitokio amplua herojų.
– Tragedijos paženklintą?
– Taip, bet jis labai intelektualus. Jis – rabinas, apsiskaitęs, protingas ir turtingas. Nereikia rėkti, bėgioti. Visiškai kitokia vaidyba. Tai man labai patiko.
– Kokia yra esminė spektaklio „Mūsų klasė“ žinia? Apie ką susimąsto žiūrovai?
– Nežinau, apie ką. Labai sunku, kai vaidini spektaklyje. Pažiūrėjęs iš kitos barikadų pusės, gal ir galėčiau pasakyti.
– Jums pačiam, kaip aktoriui, kokias mintis spektaklis kelia? Gėrio ir blogio kova? Istorijos atsikartojimas? Istorijos pamokos?
– Sunku pasakyti. Ne, tikiuosi, ne istorijos pamokos. Jau sakiau per aptarimą po spektaklio – man atrodo, kad genocidas gali pasikartoti bet kurią dieną ir bet kurią minutę. Tai – tiksinti bomba. Tu gali būti geras, bet kitas kitaip mąsto. Skirtingi požiūriai, rasė, orientacija. Dėl to gali įvykti genocidas. Man atrodo, kad ir tokia tema paliesta. Labai nenorėčiau, kad taip atsitiktų. Tai labai neteisinga.
– Manote, genocidas galėtų įvykti prieš kokias nors socialines grupes ir Lietuvoje? Prieš ką?
– Prieš homoseksualus. Jų nemėgstančių žmonių yra daug. Tai tiksinti bomba. Kai žmonės pradeda apie tai šnekėti, užverda arši kova.
– Ko reikia, kad genocido nebūtų?
– Reikia plėsti akiratį. Jie irgi žmonės. Net Aleksandras Makedonietis buvo homoseksualus, bet apie jo žygdarbius iki šiol šnekama.
– Kaip plėsti akiratį?
– Skaityti, domėtis, suprasti. Tai lygiai toks pat žmogus. Mes visi vienodi. Moksliškai įrodyta, kad genetiškai vienas nuo kito skiriamės 0,01 proc. Visi turime dvi rankas, dvi kojas, vieną galvą. Kuo koks nors prezidentas skiriasi nuo paprasto žmogaus? Niekuo. Tik kad prezidentas soste, tu – ne.
– Galėtumėte tapti prezidentu?
– Žinoma, galėčiau.
– Koks jūsų didžiausias pasiekimas, pareikalavęs ir valios pastangų?
– Aš dirbu Nacionaliniame teatre. Nėra taip jau paprasta tai padaryti, kaip atrodo. Kai buvau pirmame kurse, pasakiau, kad, pabaigęs akademiją, dirbsiu šitame teatre. Taip ir atsitiko.
