Režisierė garsėja vizualumu
„Rienzi“ premjerą Latvijos nacionalinis operos teatras penktadienį parodė kviestiniams svečiams, sekmadienį - likusiai publikai. Antradienio vakarą rodomas trečias premjerinis spektaklis, po to bus pertrauka iki birželio. Tada vėl Rygos operoje susirinks tarptautinė kūrybinė grupė, kurios fantaziją įplieskė danų režisierė Kirsten Dehlholm, Europoje garsi vizualiais spektakliais.
Būtent K.Dehlholm sumanė penkių veiksmų operą sutrumpinti iki dviejų, į įžangą įtraukti R.Wagnerio kamerinę dainą, rašytą Latvijoje, be to, naudoti šiuolaikinę elektroninę muziką, lazerio projekcijas, įvesti į sceną tikrą žirgą.
Viso to prireikė istorijai apie romėnų politiko Rienzi iškilimą ir žlugimą papasakoti.
Visas spektaklio pavadinimas – „Rienzi. Triumfas ir žlugimas“. Jį diriguoja pagrindinis kviestinis Rygos operos dirigentas M.Pitrėnas. Lietuvis su libreto dramaturgu Miku Čeže rūpinosi ir R.Wagnerio kūrinio muzikine redakcija.
Šventovė – raiteliams
Realioms ir mitinėms arklio savybėms „Rienzi“ programėlėje skirtas ištisas puslapis. Tai esąs laisvės ir stiprybės simbolis. Vadinasi, Arklio metais įleisti žirgą į sceną – puikiausias linkėjimas ir Europos kultūros sostinei, ir jos gyventojams bei svečiams.
Tik neįsijauskime. Šis „artistas“ Rygos operos šventovėje pabūna trumpai ir tikrai simboliškai. Tačiau vietos, susijusios su žirgais ir raiteliais, – K.Dehlholm spektaklio „Rienzi“ vaizdo ir prasmių įkvėpėjos.
Režisierė ir neslėpė, kad spektaklio sprendimą lėmė ne R.Wagnerio muzika, o jos vizitas į ispanų jojimo mokyklą Vienoje.
Verta žinoti šią kūrybos proceso detalę, antraip žiūrėdamas į grafišką klasikinio interjero piešinį, kybantį virš žmonių, galėjai nuspręsti, kad tai – rūmai, šventovė.
Taip, tai buvo rūmai, šventovė, bet skirta jojikams. Tai pateikė atsakymą ir į kitą klausimą: kodėl veikėjai vilkėjo stilizuotais raitelių kostiumais.
Minia ir šaudantys vaikai
K.Dehlholm savo sumanymą pavadino „Rienzi sapnu ir košmaru“. Tarsi tiltas iš sapno į košmarą – balerinų klasikiniai judesiai pagal spengiančią elektroninę muziką, sukurtą šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Voldemaro Johansono.
Režisierė nepadalijo spektaklio raitelių į tuos, kurie už tai, kad Rienzi būtų valdovas, ir tuos, kurie siekė jį nuversti, sužlugdyti ir galų gale sunaikino. Tai buvo ta pati statiška arba lėtai judanti minia: ji rinko ir šlovino, ji atstūmė ir žudė.
Tik pačiam finalui – Rienzi ir jo artimųjų nužudymui – subėgo karinėmis drapanomis aprengti berniukai su automatais.
Jie buvo panašūs į skarmaluotus benamius. Lazeriais nupieštas arklio siluetas ekrane tą akimirksnį virto šautuvu ir atsisuko į publiką. Ar tai perspėjimas apie nuolatinę grėsmę?
Žinoma ir nežinoma
„Visos detalės pasakoja istorijas. Šiame spektaklyje skirtingi elementai susilydo į daugiasluoksnę visumą, kurioje yra erdvės įvairioms asociacijoms ir interpretacijoms. Čia susitinka tai, kas žinoma ir kas nežinoma. Kaip sapne“, – prieš premjerą teigė režisierė.
Operos „Rienzi“ pastatyme dominavo K.Dehlholm vizualioji fantazija, kartais virstanti rebusais.
Muzika buvo ne pagrindinis, o vienas kūrinio visumos elementų.
Per siužetą režisierė perbėgo šuoliais ir be jokių emocijų. Konceptualus performansas operos scenoje? Galbūt. Gražu, įdomu, šalta.
Spalio mėnesį K.Dehlholm pristatė R.Wagnerio „Parsifalio“ premjerą Poznanėje, o po „Rienzi“ premjeros Rygoje tyliai ir linksmai pareiškė, kad šio kompozitoriaus muzikos jai jau gana.
Dabar K.Dehlholm esą kurs spektaklį vaikams ir su vaikais. Ir ne bet kur, o Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre. Tai bus vizijos apie kosmosą.
Muzika – atsarginis išėjimas į geresnį pasaulį
Dirigentas M.Pitrėnas: „Pagal kokius principus sutrumpinome R.Wagnerio operą „Rienzi“ K.Dehlholm pastatymui Rygoje? Dirbome dviese su dramaturgu M.Čeže. Iš originalaus libreto liko tik sapnas, kuris neturi loginių paaiškinimų, todėl man buvo lengviau trumpinti R.Wagnerio muziką. Turėjo būti muzikinių sąsajų pagal mūsų su M.Čeže nusistatytus principus: pirmas veiksmas – triumfas, antras veiksmas – kritimas. Ir režisierė sakė, kad jai reikalingas somnambuliškas kūrinys, o ne siužetas, santykiai.
Muziką iš visos operos stengiausi parinkti tokią, kuri atspindėtų tokį R.Wagnerį, koks jis buvo jaunystėje, kai pradėjo kurti. Dar siekiau, kad matytųsi, ką jis mėgo. O mėgo jis prancūzų „grand opera“, kurią kopijavo. Taip pat norėjau parodyti, kad vis dėlto ir tada jis buvo R.Wagneris iki kaulų smegenų – toks, koks ir vėlyvojoje kūryboje.
K.Dehlholm, darydama statiškus vaizdus, norėjo apvalyti operą – atsikratyti tradicijos kerpių. Bet nuo tradicijos nepabėgsi. Vis tiek yra muzika, su kuria reikia skaitytis, o režisierė su ja nebuvo susipažinusi. Nesakau, kad ji privalo natas pažinti, bet reikėtų suprasti bent pagrindinio veikėjo arijų nuotaikas. Liūdna? Herojiška? Patetiška?
Režisierė manęs klausinėdavo: šita arija trunka 7 minutes ir 16 minučių ar ilgiau? Jai svarbu trukmė – pagal tai ji kūrė vaizdus.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre matėme R.Wilsono „Pasiją pagal Joną“. R.Wilsonas irgi kuria statišką konceptualų vaizdą, bet jo simboliai suformuoti muzikos.
K.Dehlholm pastatymo vaizduose man pritrūko muzikinių impulsų. Diriguodamas nejaučiau grįžtamojo ryšio iš scenos, negavau energijos muzikuoti. Nebuvo pokalbio su scena. Trūko ir emocinių akcentų.
Premjeriniuose spektakliuose dainavo vokiečių tenoras T.Kerlas, dabar laikomas geriausiu Rienzi partijos atlikėju planetoje. Birželio spektakliuose bus kitas, emocionalesnis Rienzi – A.Schageris iš Austrijos. Ši opera labai retai statoma ir bet kuriam tenorui nepaskambinsi, kad atvažiuotų padainuoti.
Esu matęs labai drastiškų „Rienzi“ pastatymų. Bet manęs niekas nesupykina. Galiu bet kuriuo momentu užsimerkti ir klausytis muzikos. Visada yra atsarginis išėjimas į geresnį pasaulį.“
