– Ketvirtis amžiaus orkestrui daug ar mažai? – pasiteiravau 53 metų dirigento G.Rinkevičiaus.
– Pakanka tam, kad susiformuotų orkestro stilius, bendras grojimo braižas, kad muzikantai taptų tikrais profesionalais ir žinotų, kaip reikia groti simfoniniame orkestre.
– Kaip gros orkestras ir kaip skambės kūrinys daug priklauso nuo dirigento asmenybės. Kas kūrė G.Rinkevičiaus asmenybę ir kokį orkestrą kūrė G.Rinkevičius?
– Žmogui daro įtaką viskas: genai, auklėjimas, muzikinis lavinimas ir jis pats. Žmogus turi visą laiką augti, daryti pažangą. Esu amžinas studentas, nes reikia nuolat mokytis naujas partitūras, prisiminti tas, kurias anksčiau galbūt mokėjau atmintinai, domėtis muzikos istorija ir dabartimi.
Viskas eina pirmyn, kol veikia protas. Anksčiau nenorėjau sutikti su tuo, kad dirigento profesija yra antrosios gyvenimo pusės, bet po truputį tenka su tuo susitaikyti. Tačiau kol protas šviesus, dirigentas gali diriguoti net minimaliausiais gestais. Ir dar kaip diriguoti! Prisiminkime, kaip diriguodavo garbaus amžiaus Jevgenijus Mravinskis, Herbertas von Karajanas, Leonardas Bernstainas, Georgas Solti...
Pirmąjį koncertą dirigavau būdamas 21 metų. Tada man atrodė, kad viską arba beveik viską žinau. O dabar matau, kad dar daug ko nežinau. Bėga metai, keičiasi supratimas ir manau, kad dabar diriguoju geriau negu prieš 10 ar 20 metų.
O kurdamas orkestrą ir dabar su juo dirbdamas stengiuosi, kad muzikantai neformaliai atliktų muziką. Muzika yra jausmų, emocijų menas, čia niekas negali meluoti. Viską reikia daryti nuoširdžiai, įtikinamai, temperamentingai, karštai ir visada mylėti muziką. Tai stengiuosi įdiegti tai orkestro muzikantams ir elgtis taip, kad jie to neprarastų.
– Bet muzika – ne tik emocinis, bet ir intelektinis darbas, juolab ką tik sakėte, kad dirigentui svarbiausia protas. Atliekate daug kūrinių, kurie kupini filosofinių poteksčių, tad ir dirigentui, ir muzikantams reikia išmanyti tą filosofinį kontekstą. Kaip sekasi įveikti šias užduotis?
– Bet intelektinis darbas turi būti susietas su emociniu. Muzika be intuicijos negyva. Gali būti dirigentų, puikiai mokančių repetuoti ir viską žinančių, tačiau muzika skamba be gyvybės, be ugnies. Reikia proto, reikia emocijų. Turi būti pusiausvyra.
O neplėsti akiračio tiesiog neįmanoma. Jeigu diriguoju, pavyzdžiui, A.Brucknerio IX simfoniją, prieš tai skaitau apie kompozitorių, apie simfonijos sukūrimą, apie to laikotarpio istorinius dalykus.
Jeigu atliekame Gustavą Mahlerį, be jo laiškų neįmanoma išsiversti. Žinoma, galima diriguoti ir intuityviai, bet dažnai reikia žinoti tą kontekstą, kuriame buvo sukurtas kūrinys, mokytis ne tik partitūrą, bet ir istoriją. Kaip minėjau, esame amžini studentai
– Ko gero, ne tiek ir daug likę muzikantų, su kuriais prieš 25 metus pradėjote dirbti. Ateina jaunimas. Ar jis turi profesinio smalsumo, jaučia intelektinį alkį?
– Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus – yra ir labai smalsių, nerimstančių, kuriems visą laiką negana. Tačiau apskritai tas alkis smarkiai sumažėjęs. Galėtų būti daugiau.
O ir muzikantų rengimo lygis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mano manymu, nepakankamas. Nors į mūsų, sostinės, orkestrą ateina geriausi, norėtųsi aukštesnio lygio muzikantų. Muzikų rengimo sistema tikrai tobulintina nuo pat pradinio etapo.
– Kaip klostosi santykiai su muzikantais? Kaip pakomentuotumėte dažnai cituojamą Arturo Toscanini posakį: „Parodykite man orkestro muzikantus, kurie myli dirigentą, ir aš jums parodysiu prastą orkestrą.“
– Aš myliu visus muzikantus, su kuriais dirbu, o ar myli jie mane, reikia klausti jų.
Orkestras – didelis organizmas, šimtas žmonių. Kiekvienas turi savo požiūrį į gyvenimą, savo problemas, muzikos sampratą. Netgi skirtingomis dienomis gali būti skirtingai pažeidžiami.
Mūsų orkestre įvairiais laikotarpiais buvo skirtingų problemų. Būna repeticijų, kai norėdamas pasiekti geresnį meninį rezultatą gal kartais sau leidžiu per daug, bet visa tai labai reliatyvu.
Nesu labai jau minkštas žmogus, manau esąs esu valingas, bet stengiuosi išlaikyti pagarbą muzikantams. Ir manau, jog nemenkas mūsų laimėjimas, kad per 25 metus konfliktų mūsų orkestre nebuvo. (Tris kartus pabeldžia į medinį stalą ir nusispjauna per kairį petį. – Aut.)
– Dirigentas stovi priešais muzikantus. Kaip sakoma vienoje mūsų kartos žmonėms gerai žinomoje dainelėje, „žirafa didelė, jai geriau matyti“. Ar leidžiate kūrybinį dialogą ar kokias nors prieštaras?
– Be abejo, tik gal ne per repeticijas. Jei yra gera idėja, pozityvus pasiūlymas, iš karto priimu. Bet diskutuoti su dirigentu geriau per pertrauką individualiai. Nes tokios žaidimo taisyklės: prieš šimtą žmonių stovi vienas ir diktuoja savo valią, norus bei sąlygas.
Tik tie norai turi būti įtikinami, kad muzikantai patys pagalvotų: „O, tai tikrai labai gerai. Šią frazę galiu taip sugroti, tai tiks prie bendros muzikinės formos ir turinio“. Tarp turinio ir formos taip pat turi būti pusiausvyra.
– Jūs orkestrą kūrėte ne plynoje vietoje. Kokią savo kolektyvo vietą matėte tarp kitų orkestrų? Ar suradote savo nišą?
– Dar kai kūrėsi jaunimo orkestras, bent jau mano uždavinys buvo padaryti jį Lietuvoje geriausią.
Dabar mes net ne pačios geriausios akustikos salėje turime savo publiką, savo nišą, esame mobilus orkestras. Mūsų muzikantai yra fantastiškai gero charakterio žmonės – iš solistų, kitų dirigentų gaunu daugybę pagyrų dėl to, kaip mūsų orkestro muzikantai dirba ir atlieka savo pareigas.
Taigi vietą po saule Lietuvoje užtikrintai išsikovojome. Užsienyje – kas kita. Taip, važiuojame gastroliuoti į Vokietiją, sulaukiame gerų recenzijų. Bet Europa labai didelė ir kad mūsų orkestrą gerai pažinotų kitų šalių klausytojai, ten reikėtų kur kas daugiau koncertuoti. Bet čia jau ne viskas mūsų valioje – lemia ir Lietuvos kultūros politika, finansiniai ištekliai.
– Ką ketvirčio amžiaus orkestro istorijoje įvardytume kaip jo viršūnes ir gelmes?
– Manau, tai, kad pagrojome visus G.Mahlerio kūrinius yra didelis laimėjimas. Dabar, kai jau esame subrendę, gal net vertėtų šį ciklą pakartoti, nors, pavyzdžiui, Aštuntąją simfoniją grojome tris kartus. Ne kiekvienas orkestras gali tuo pasigirti.
Šio sezono pradžioje atlikome A.Brucknerio IX simfoniją. Tai fantastiško grožio kūrinys, bet jis kietas riešutėlis ne tik muzikantams, bet ir publikai. Daug repetavome ir atlikome ją dar ir todėl, kad tai buvo klausytojų švietimas. Norime, kad publika girdėtų tokią muziką, kad nemanytų, kaip viename anekdote sakoma, jog L.van Beethovenas sukūrė tik tris simfonijas – trečia, penktą ir devintą.
Turiu svajonę sugroti visą Dmitrijų Šostakovičių, manau, tam po truputį bręstame. Tik man labai norėtųsi, kad mūsų šalyje būtų daugiau žmonių, kurie vertintų kūrybinius laimėjimus, suvoktų, ką reiškia parengti ir pagroti tokią programą.
Į dideles gelmes gal ir nebuvome prasmegę, nors nuo pat susikūrimo tikrovė nuolat kaišiojo pagalius į ratus. Ypač sunkūs buvo 2008-2012 metai, kai dėl nepagrįsto taupymo kultūros sąskaita itin daug praradome. Iki šiol neatsiranda lėšų atkurti ikikrizinius muzikantų atlyginimus.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras – biudžetinė įstaiga, tad turėtų būti išlaikoma iš biudžeto, bet mes turime uždarbiauti iš komercinių renginių, kad galėtume išlaikyti ir Kongresų rūmus, ir organizuoti koncertinę veiklą, kuriai negauname nė cento. Nejaugi per 25 metus savo programomis ir meniniu lygiu nenusipelnėme galimybės jaustis oriai?
Manau, toks požiūris į orkestrą nėra teisingas. Bet kurioje šalyje simfoniniai koncertai yra nuostolingi. Valstybė sprendžia, ar jai reikia rimtosios muzikos. Laukiu, kada Lietuvoje Kultūros ministerija taps svarbiausia tarp visų kitų, o ne paskutinė, kaip yra dabar.
Jubiliejų švęs su senais draugais
LVSO gimtadienio koncertus rengia nuo pat įkūrimo - nuo pirmojo koncerto 1989 m. sausio 30 d. Tuomet koncertas vyko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, visi norintieji negalėjo į jį patekti, sumanūs studentai veržėsi į teatrą per tualeto langą.
Orkestre - beveik išvien jauni artistai, prie pulto stojęs orkestro įkūrėjas G.Rinkevičius tebuvo 28-erių. Ne veltui pirmasis LVSO pavadinimas buvo Valstybinis jaunimo orkestras.
Orkestro parengtos programos buvo lyg repertuarinis sprogimas sostinės muzikiniame gyvenime. Ambicingasis LVSO įkūrėjas ėmėsi pristatyti publikai negirdėtus monumentalius kūrinius - R.Wagnerio „Parsifalį“, E.Elgaro „Gerontijaus sapną“, A.Honeggero „Žaną d'Ark ant laužo“, W.Waltono „Baltazaro puotą“. Šio orkestro dėka Lietuvoje prasidėjo genialiojo austrų kūrėjo G.Mahlerio kūrybos sklaidos istorija.
Šiemet orkestro gimtadienio koncerte sausio 30-ąją bus atliktos operų arijos ir L.van Beethoveno Devintoji simfonija. Šventiniame koncerte pasirodysiantys solistai - orkestro draugai: I.Bespalovaitė (sopranas), J.Vaškevičiūtė (mecosopranas), E.Montvidas (tenoras), M.Kazakovas (bosas). Dainuos Kauno valstybinis choras (vadovas P.Bingelis).
