Vieni J.Mykolaitytę vadina mistike, kitiems ji yra realistė, kurios darbuose ekspresyviais potėpiais savitai perteikiami urbanistikos, kultūros ir civilizacijos vaizdiniai. Menininkei išties labai svarbi miestų architektūra, jos koloritas - iš detalių dėliojama visuma. Apie tai byloja J.Mykolaitytės paveiksluose tik jai vienai būdinga maniera pavaizduoti daugiaaukščiai pastatai, bokštai, kolonos. Tačiau tokių vaizdų ne tik Vilniaus, bet ir jokiame Europos senamiestyje neišvysi.
Miestai kaip ir žmonės sensta, keičia savo pavidalus, galiausiai išnyksta be pėdsako. J.Mykolaitytės darbuose laikas tarsi ištirpęs. Pati autorė prisipažįsta, kad drobėse įamžinti akimirkos žybsnio ir tūkstantmečių dvelksmo tiesiog neįmanoma - nemirtinga tik žmogaus siela. Tokius laiko tėkmei nepavaldžios būties virpesius mus supančios amžinybės akivaizdoje galima pajusti žvelgiant į jos paveikslus.
- Per jubiliejus menininkai paprastai apžvelgia nueitą kelią, brėžia brūkšnius, žengia į kitą kūrybos etapą. Ką jums reiškia ši paroda?
- Nemėgstu sukakčių, todėl jokių atskaitos taškų nededu. Tiesiog atėjo laikas surengti parodą - joje eksponuojami dvejų metų darbai. Su Baroti galerija mane sieja itin šilti ir draugiški santykiai. Man labai patinka Klaipėdos atmosfera. Baigusi mokslus buvau kviečiama čia įsikurti, dirbti, bet viską susiklostė taip, kad pasilikau Vilniuje.
- Ar prisimenate, kada nutapėte pirmąjį savo paveikslą?
- Ką vadinti paveikslu - visokių būna ? Vaikystėje, kaip ir kiti moksleiviai, pieštukais spalvindavau sąsiuvinius. Neprisimenu, ką tada paišydavau. Tėvai, tikriausiai pastebėję mano polinkius, atvedė į keturmetę vaikų dailės mokyklą, kad nesišlaistyčiau senamiesčio gatvėmis. Baigusi Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą sumaniau mokytis Vilniaus dailės institute. Patekti tarp išrinktųjų nebuvo lengva.
Tada ypač madinga buvo tapyba, grafika, skulptūra - į vietą veržėsi 10-15 kandidatų. Per stojamuosius egzaminus reikėjo nutapyti paveikslą aliejiniais dažais. Prie manęs priėjęs profesorius Vladas Karatajus liūdnai palingavo galva: "Aliejus tamstai turbūt nelabai pažįstamas." Neišdrįsau jam pasakyti, nes iki tol naudojau tik temperą ir guašą. Komisija mano pirmojo aliejinės tapybos darbo neišpeikė - įstojau.
- Ką jums davė studijos tuomečiame Vilniaus dailės institute?
- Iš pradžių buvau smarkiai nusivylusi, viskas atrodė ne taip. Dėstytojai per paskaitas kalbėjo tik apie gamtą - nesupratau, ką čia veikiu. Viskas pasikeitė trečiajame kurse, kai tapybą pradėjo dėstyti Jonas Švažas. Neaiškino, ką reikia tapyti, tiesiog išmokė pagrindų. Jo pamokas įsiminiau visam gyvenimui. Tapyba - irgi amatas, teptuku bet kaip nepamojuosi. Reikia žinoti tam tikras vaizduojamosios dailės taisyklės, principus, dėsningumus.
- Kaip atradote savąjį kūrybos kelią - lengvai ar per kančias?
- Po studijų graužė nerimas, nežinojau, ko griebtis. Net portretus mėginau tapyti, bet paskui susimąsčiau, kodėl turėčiau piešti nosis, kai yra patrauklesnių siužetų. Likimo vėl nublokšta į Užupį, ten patyriau keistą jausmą - man atrodė, kad niekas ten nepasikeitė. Tos pačios jau regėtos senųjų namų plokštumos, žmonių veidai. Gatve kaip ir anksčiau slampinėjo net tas pats praeivius gluminęs beprotis. Tarsi sustingę laike daiktai ir žmonės paskatino skvarbiau žvelgti į aplinką, tyrinėti detales. Džiaugiausi, kai Augustinas Savickas pagyrė pirmuosius darbus.
Teko sutikti ir reiklesnių vertintojų. Viena komisija, kuriai nepatiko mano paveikslas "Kūno spalvos namas", paskelbė verdiktą - įsileis į parodas, kai imsiu tapyti natūralių spalvų statinius, "tokius, kokie yra iš tikrųjų". Įdomiausia, kad tame paveiksle pavaizduotas senas namas prie mano dirbtuvės būtent toks ir buvo - rusvos žmogaus kūno spalvos.
Mano tapybą veikė nuo vaikystės pažįstamo Vilniaus senamiesčio aplinka. Jos atspindžių apstu urbanistiniuose peizažuose, kuriuos vadinu "užupiukais". Kankinausi, ilgokai ieškojau savojo braižo, o dabar manieji darbai turbūt kai kam jau atrodo kaip "iškasenos".
- Jums lipinamos ir mistikės, ir realistės etiketės, o kaip pati save apibūdinate ? Koks tikrasis tapytojos J.Mykolaitytės profilis?
- Kartais žmogus mato tik tai, ką norėtų matyti. Koks nors rūstus ekspertas mano tapyboje galbūt įžvelgtų ir siurrealistinius Salvadoro Dali ūsus. Ne visi jo darbai man patinka, labiau žaviuosi Rene Magrito tapyba. Tiktai nesu ir nenoriu būti grynąja siurrealiste. Abstrakčioji tapyba man irgi ne visiškai suprantama. Gražu pažiūrėti, kaip darbuojasi šio žanro atstovai, bet pati jokios abstrakcijos nenutapyčiau. Vien todėl, kad nežinočiau, kur sustoti - neaišku, kada baigti kūrinį.
Menotyrininkams knieti surūšiuoti visus dailininkus. Galima apibūdinti gamtos įvairovę - augalų ir gyvūnų atmainas. Bet kur kas sudėtingiau kūrėjus kaip drugelius sudėlioti į lentynėles. Kai bandoma tai daryti, apie save sužinome daug naujų dalykų. Akylesni žiūrovai mano darbuose pastebi nemažai realizmo, tapau nuglaistytu, monochrominiu stiliumi. Ekspresyvių spalvų šėlsmas, keliais dažų sluoksniais klojama reljefinė tapyba manęs nevilioja. Mano labiau patinka prislopinti koloritai.
- Kai kurie jūsų darbai, lyg perkelti iš vizijų, o gal net sapnų pasaulio, dvelkia neįminta paslaptimi. Kaip randasi žiūrovus intriguojantys siužetai, kokie impulsai žadina vaizduotę?
- Siužetus ir kompoziciją padiktuoja aplinka, patirti įspūdžiai, gyvenimo patirtis. Nereikšminga buities detalė gali įplieksti kūrybos kibirkštį. Kartą medinėje dovanų dėžutėje, atgabentoje iš Kinijos, aptikau didžiulį žalią žiogą. Prisiminiau vieno novelisto aprašytą nutikimą - jį maloniai nuteikė svirplys, atskridęs į daugiaaukščio namo butą. Žaliasis žiogas mane irgi pralinksmino, išsklaidė tuo metu užgulusias liūdnas mintis. Akimirkos nuotaika išsiliejo spalvomis - tą žiogą nutapiau senamiesčio fone.
Kūrybai paskatina ir sapnai - pasąmonės perkošti tikrovės atspindžiai. Keli šios parodos lankytojai tvirtino kai kuriuose mano paveiksluose nutapytus namus ir erdves esą jau regėję savo sapnuose. Vienam klaipėdiečiui architektui bene labiausiai patiko pasviręs bokštas. Rimtai siūlė suprojektuoti panašų statinį, bet aš abejoju, ar jis atitiktų statybų reikalavimus. Realybė ir vizijos dažnai susipina.
- Ar literatūra, kiti menai kaip nors veikia jūsų tapybą ?
- Vaikystėje perskaičiau beveik visą tėvų žurnalistų namuose sukauptą turtingą biblioteką. Man labai patinka rusų grožinė literatūra - klasikinė ir šiuolaikinė. Geriausiai pailsiu su knyga rankoje. Perskaityta literatūra, dažniausiai proza, užveda ant kelio, įkvepia. Nepradedu tapyti, kol neaprašau būsimojo darbo. Kartais užtenka ir kelių eilučių, kurios atspindi paveikslo nuotaiką - melancholišką, pakilią, tragišką. Užfiksuotos mintys padeda nenuklysti nuo temos. Tapyba kaip ir muzika - svarbu pasirinkti tinkamą tonaciją.
Kompiuterių neišmanau, pasitikiu savo regimąja atmintimi - neužmirštu matytų vaizdų, bet kada galiu juos nutapyti. Neseniai su šeima keliavau po Izraelį. Nesu religinga, bet tai, ką išvydome Jeruzalėje ir kitur, mane sujaudino iki sielos gelmių. Sužavėjo kraštovaizdis, žemi kalnai, dunksantis lyg suplotos tešlos gniužulai. Grįžus į Vilnių regėtos šventovės, žmonės stovėjo akyse. Mano vyras stebėjosi, kai iš atminties nupiešiau prie Raudų sienos matytus žydų maldininkus ortodoksus.
- Jubiliejų nešvenčiate, tačiau artimieji ir draugai turbūt pasveikino. Kokie linkėjimai jums buvo mieliausi, ko dar trokštate ?
- Mano poreikiai nėra dideli. Kai žmonės galvoja vien tik apie pinigus, jų amžinai trūksta. Bet vos tik savo mintis nukreipiame kitur, jų iš kažkur stebuklingai atsiranda. Mano didžiausias turtas - artimi žmonės, kuriuos myliu, draugai. Norėčiau, kad visi jie būtų laimingi.
Memorialinės lentelės Užupyje netrokštu, juo labiau kad dabar gyvename kitur. Asmeninės galerijos man taip pat nereikia. Vienas parodos lankytojas man palinkėjo įsileisti į dirbtuvę kuo daugiau žalių žiogų. Puiki mintis - gal jie atras kelią į mūsų namus Belmonte ?
