Bene pirmą kartą per daugelį metų būtent Operos ir baleto teatras inicijavo naujo kūrinio atsiradimą – pateikė autoriui užsakymą. Ankstesni per pastaruosius penkiolika metų LNOBT pastatyti lietuviški veikalai buvo sukurti daugiausia Vilniaus festivalio užsakymu: Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“, Mindaugo Urbaičio baletas „Acid City“, Anatolijaus Šenderovo „Dezdemona“. LNOBT rodoma Jono Tamulionio opera vaikams „Bruknelė“ pastatyta remiant Kultūros ministerijai. Išimtis yra Giedriaus Kuprevičiaus baletas „Čiurlionis“ – jo idėją teatrui pasiūlė pats autorius.
„Tad „Kornetas“ kol kas yra beprecedentis atvejis Operos ir baleto teatre“, – sakė G.Kėvišas. Pasak LNOBT vadovo, kompozitorės O.Narbutaitės pasirinkimą lėmė jos, kaip vienos iš įdomiausių ir solidžiausių dabarties Lietuvos kompozitorių, reputacija: „O.Narbutaitė turi savo braižą, savo požiūrį į muziką, pagaliau ji yra itin profesionali kūrėja. Manau, kad nacionalinės operos kaip sintetinio kūrinio, kurio įgyvendinimas reikalauja daugelio žmonių kūrybinių pastangų, premjera yra svarbus įvykis ne tik teatrui, bet ir visai mūsų muzikinei kultūrai.“
Operos „Kornetas“ premjeros vasario 21 ir 22 d. teatras laukia viltingai.
„Spektaklio afiša sudėliota patraukliai ir net intriguojamai. Kūrybinė komanda yra talentingi ir žinomi žmonės“, – teigė G.Kėvišas. – Režisierius Gintaras Varnas jau įsitvirtinęs operos pasaulyje. Vien LNOBT jis statė tokias operas kaip „Rigoletas“ ir „Pikų dama“. G.Varnas turi puikų estetinį skonį, o operoje tai itin svarbu. Jis iš tų, kurie turi labai aiškią poziciją ir viziją, kas turėtų vykti scenoje.“
Tapybišką „Korneto“ scenografiją kuria savito matymo dailininkė Medilė Šiaulytytė. Kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius. Spektaklio muzikos vadovas – Robertas Šervenikas. Su atlikėjais dirba ir dirigentas Julius Geniušas.
Kokią vietą O.Narbutaitės „Kornetas“ užims labiau su akademiškumu siejamo LNOBT repertuare?
„Svarbiausia nuostata – repertuaro įvairovė. Valstybės operos teatras, kaip tam tikras kultūros simbolis, turi puoselėti tam tikrą akademiškumą. Kas mažiausiai keičiasi pagrindinių pasaulio miestų kultūros kraštovaizdžiuose? Valstybės operos teatrai. Kita vertus, valstybės arba nacionalinis teatras negali atstovauti vienai estetinei krypčiai. Repertuaro įvairovė yra geras ženklas. Ji liudija teatro veiklos gyvybingumą“, - mano G.Kėvišas.
Taigi greta akademiškos krypties spektaklių („Figaro vedybos“, netrukus LNOBT scenoje pasirodysiantis „Sevilijos kirpėjas“), itin estetizuotų šiuolaikiškų pastatymų („Žydė“, „Madam Baterflai“), provokuojančių koncepcijų („Borisas Godunovas“) „Kornetas“ atstovaus XXI a. Lietuvos kūrybiniams vėjams.
„Negalime tikėtis, kad visiškai naujas šiuolaikinis veikalas galėtų konkuruoti, pavyzdžiui, su Giuseppe Verdi „Aida“. Tačiau puoselėsime naująjį pastatymą, kad jis kuo ilgiau liktų repertuare ir atliktų savo misiją kaip Lietuvos autoriaus kūrinys“, - tikino LNOBT vadovas.
Šiek tiek istorijos. Sovietiniu laikotarpiu užsakymus kompozitoriams pateikdavo Kultūros ministerija, o teatras buvo įpareigotas tuos veikalus statyti. Praktika, kai pats teatras užsako naują kūrinį, savo nuožiūra rinkdamasis autorių ir temą, buvo įsigalėjusi pirmosios Nepriklausomybės metais Valstybės teatre Kaune. Tarpukariu teatro užsakymu sukurtos Jurgio Karnavičiaus operos „Gražina“ ir „Radvila Perkūnas“, Antano Račiūno „Trys talismanai“, Miko Petrausko-Jono Dambrausko „Eglė“, Stasio Šimkaus „Pagirėnai“ (premjera įvyko jau 1943 m.).
