Gėrisi kūrinio kalba
„Dėdės ir dėdienės“ - Vaižganto kūrybos viršūnė. Aktorius R.Adomaitis prisipažino skaitęs šį kūrinį, kai Lietuvos kino studijoje Algirdas Dausa kadaise jį ekranizavo. Anuomet 1970-ųjų filme, pavadintame „Tas prakeiktas nuolankumas“, Mykoliuką vaidino Juozas Budraitis.
Dabar, skaitydamas Vaižgantą ir repetuodamas, R.Adomaitis gėrisi kūrinio kalba.
„Man tai labai gražu, o atsiminti fantastiškai sunku. Ir žodžių deriniai, sudėliojimas - keistoki, neįprasti, bet labai gražūs“, - sakė aktorius.
Apysakoje Vaižgantas aprašo neišsipildžiusios meilės istoriją, kurią išgyveno jauni Severiutė ir Mykoliukas XIX amžiaus baudžiaviniame Lietuvos kaime, kur žmonių jausmus ir likimus šiurkščiai darkė socialiniai santykiai.
Dvelkia praeities grožiu
Režisierė G.Tuminaitė iš pradžių R.Adomaičiui pasiūlė vaidinti jau seną Mykoliuką, koks jis aprašytas apysakoje, - einantį paskui savo jautelius, keikiantį juos gražia lietuvių kalba. Perfrazavus Vaižgantą, Mykoliuką, pavirtusį darbiniu jaučiu.
Tačiau ilgainiui personažas keitėsi. Mykolas, kurį žiūrovai pamatys „Dėdžių ir dėdienių“ premjeroje, labiau primins atvykėlį, anot R.Adomaičio, „tarsi iš šių dienų, iš mūsų sudarkyto pasaulio stebintį praėjusį nuostabų grožį - gamtos, žmonių, santykių, meilės“.
„Vaižgantas kūrė nepaprastai šviesų, gražų, pakylėtą ir kartu labai žemišką pasaulį, - kalbėjo R.Adomaitis. - Jis buvo kunigas, gal dėl to dvasios pakylėjimas juntamas jo kūrinyje.“
Aktoriui patinka, kad ir Vaižganto apysakos, ir G.Tuminaitės spektaklio Mykoliukas ir Severiutė labai nepanašūs į šiandienius žmones.
„Jie toli nuo pragmatizmo, nuo mūsų dvasią pavergusios, prispaudusios, traiškančios materijos“, - dėstė aktorius.
Mykoliuką spektaklyje vaidina Vainius Sodeika, Severiutę - Agnė Šataitė. Muziką spektakliui kuria Giedrius Puskunigis.
Prabils ir prancūziškai
R.Adomaičio Mykolas spektaklyje prašneks ir prancūziškai. Tuo dar labiau pabrėžiamas jo požiūrio į Severiutės ir Mykoliuko istoriją atstumas.
Personažas prancūziškai prabilo neatsitiktinai. R.Adomaitis nuo mokyklos moka prancūzų kalbą, įgūdžius sutvirtina skaitydamas prancūziškai, tik nedažnai turi pašnekovų.
„Su savo marčia Londone, kuri mano viduriniam sūnui Gediminui pagimdė dukrą, mano anūkę, susikalbame prancūziškai, nors ji tikra londonietė. Nežinau, kiek ir ką duoda prancūzų kalba mūsų spektakliui, - gal atsiribojimo nuo sentimentų efektą. Jei tiesiogiai pasakotum, tai būtų graži, bet labai graudi istorija, nori nenori traukianti į paverkšlenimą.
O mano pasakotojas tarytum niekuo dėtas! Jis lyg atvykėlis, kuris mato egzotišką reiškinį, lyg kokį žvėrį, ir apie jį pasakoja. Tai tam tikro sprendimo galimybė“, - svarstė R.Adomaitis.
Spektaklis - lyg kelias namo
Režisierė Gabrielė Tuminaitė: „Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tarytum galimybė prisėsti ir taip iki ryto užsisėdėti ant suolelio prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant - visa tai leidžia klasika.
Keldami į sceną „Dėdes ir dėdienes“ mes nesiekiame atstatyti kaimo turizmo sodybos. Aktoriai stengiasi išsaugoti kalbą, ją pateisinti, tačiau tai daro natūraliai.
Mūsų tikslas - grįžusį po spektaklio žiūrovą įkvėpti dar kartą perskaityti šį kūrinį. Juk apysakoje skamba pamatinės - etinės ir net etninės - vertybės, bet nepamokslaujama. Pasakoti, atrasti šią istoriją šiandien yra iššūkis ir kelias ne iš lengvųjų, bet jį reikia įveikti norint grįžti namo.“
G.Tuminaitės spektaklio „Dėdės ir dėdienės“ pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką premjera Vilniaus mažajame teatre - vasario 7 ir 8 d. 18 val. 30 min. Bilietų kainos- 45-60 Lt.
