Toji informacija pateikta dinamiškai ir intriguojančiai, net sunku patikėti, kad matai debiutą – pirmą R.Sabulio pilnametražį dokumentinį filmą. Iki šiol keletą metų R.Sabulis dirba su „Valstybės kino metraščiu“.
R.Sabulis – aktorius, sukūręs įdomių vaidmenų teatre ir kine. Prieš tris dešimtmečius jis vaidino S.Darių Raimondo Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“, kurį anuomet pamatė kas penktas Lietuvos žmogus.
Įdomus ne vien skrydis
„Lituanicos paslaptyje“ yra tik viena užuomina apie aną filmą ir šio režisieriaus ryšį su juo: R.Sabulis lipa į oranžinį „Lituanicos“ modelį, kurį R.Vabalo filmui atkūrė konstruktorius Vladas Kensgaila. Lipa narsiai, bet ne itin lengvai, primindamas konstruktoriui: „Vladai, prieš trisdešimt metų lipau“. Lyg sugrįžtų į savo ir ne vien savo praeitį.
S.Dariaus dienoraščio ištraukas atidavęs skaityti Andriui Mamontovui, pats režisierius už kadro įgarsino dokumentus, dažniausiai – nepalankius lakūnams: nuobaudas, įtarinėjimus, šmeižtus. Kadre jis klausinėjo ir išklausė profesionalų, išmanančių aviaciją, šalies istoriją, skrydžio detales.
S.Dariaus anūkas Skirmuntas Maštaras filme pareiškė maždaug tokią mintį: skrydis tai skrydis, bet jo visas gyvenimas buvo įdomus.Tai vieno iš daugybės pokalbių fragmentas, bet jis nuskambėjo lyg viso filmo pagrindinė mintis.
Iš tiesų – ką mes žinome apie tuos vyrus, kurie žvelgia nuo 10 litų banknoto? Apie du lakūnus, kurių gyvenimas jau aštuonis dešimtmečius yra virtęs patriotizmo simboliu?
„Lituanicos paslaptis“ tarytum sustabdė laiką, panašiai kaip filmo pradiniuose archyviniuose kadruose radijo diktorius nutraukė žinias, kad praneštų, jog lėktuvas su S.Dariumi ir S.Girėnu pakilo iš Niujorko skrydžiui Kauno link. Pats filmas pagal R.Sabulio ir Sigito Siudikos scenarijų pakilo skrydžiui per lakūnų biografijas, charakterius, laiko aplinkybes.
Žmonių poreikis skraidyti sudaro vieną linksmiausių „Lituanicos paslapties“ epizodų, nes režsierius vieną po kito sumontavo vaizdus su pirmosiomis nesėkmingomis skraidyklėmis, panašiomis į dviračius su sparnais. O S.Dariui su S.Girėnu tai galbūt buvo įkvepiantys reiškiniai? Juk skraidymas anuomet buvo naujiena, užvaldžiusi ne vieną sielą.
Laisvūnas ir jo idėjos
S.Darius – ūmus, sportiškas, linkęs kaip mat į kilti į kovą, S.Girėnas – lėtas, ūkiškas, apskaičiuojantis. Abu žemaičiai. Jei nebūtų žemaičiai, gal ir skrydžio nebūtų – yra filme ir tokia prielaida.
„Lituanicos paslaptyje“ nuskamba ne tik patriotizmo, bet ir emigracijos motyvai. S.Darius atsidūrė Amerikoje ano šimtmečio pradžioje, vadinas – dar ne iš Lietuvos valstybės, o iš šalies, buvusios Rusijos pakraščiu. Užtat kaip jautriai savo dienoraštyje jis aprašė parvažiavimą į Lietuvą – jau nepriklausomą. Kad vėl išvyktų vardan idėjos laisvai skraidyti.
Nenumaldomą S.Dariaus charakterį šiame filme kuria ne tik dienoraščio ištraukos ar dokumentai apie jam – laisvūnui – skirtas bausmes kariuomenėje, bet ir kone visi „Lituanica paslapties“ dalyviai, istorijos ir aviacijos specialistai.
Toji asmenybė iki šiol neduoda ramybės! Ji ir toliau žavi, glumina, skatina veikti ir spėlioti, kaip reikalai pasisuktų, jeigu „Lituanica“ būtų sėkmingai parskridusi. Gal tauta būtų išsirinkusi S.Darių šalies prezidentu?
Ir atrodo, kad S.Dariaus paskirtis šioje žemėje kaip tik tokia: neleisti nurimti. Sportuoti, kovoti, ginti savo tėvynę, skristi. Vyrų gyvenimas – su idėjomis!
Svarbiausia idėja – Lietuva. Tai dėl jos verta ir sveikai gyventi, ir į dangų veržtis. Net jei tėvynėje lieka mylima žmona su maža dukrele.
„Jis buvo ne šeimos žmogus“ – su kartėliu, bet ir išdidžiai pareiškė filme anūkas, taip paaiškinęs antrąjį S.Dariaus išvykimą iš Lietuvos. Tą išvykimą, po kurio jis su S.Dariumi parskrido iki Soldino miško.
Tiesioginis ryšys su legenda
Anūkas kaip ir visi filmo herojai turi savų atsakymų, kodėl „Lituanica“ nepasiekė Kauno, kas atsitiko Soldine. Pašovė? Pritrūko kuro? Pervargo? R.Sabulis sąmoningai paliko nuomonių puokštę.
Ekstrasensas Arvydas Daškus nufilmuotas tame Lenkijos miške, kur įvyko „Lituanicos“ katastrofa. Ekstrasenso sugebėjimai leido režisieriui išgirsti žinias ne vien apie lėktuvėlio kritimo trajektoriją, bet ir apie lakūnų savijautą tuo metu.
Jie nejautė skausmo, išgirstame. Kai „Lituanica“ dužo, jie pakilo ir matė visa tai iš viršaus. Čia pat kadre ekstrasensas santūriais gestais susisiekia su lakūnais ir gauna jų patvirtinimą, kad taip ir buvo, o dabar jie „šypsosi“.
Neskubėkime smerkti šito epizodo ar neigti jį vien dėl to, kad tokie svarstymai atrodo neįprasti. Suvokiu tai kaip filmo režisieriaus norą pakilti virš tragedijos materialumo, nesikapstyti vien po lėktuvo nuolaužas, technikų ir medikų išvadas.
Visu filmu juk menininkas, o ne mokslininkas pasakoja „Lituanicos“ skrydžio istoriją, ir tas menininkas klauso savo vaizduotės, pasitiki ja.
Tas „šypsosi“, paliktas filmo finalui, skatina tikėti, kad lakūnai skrydžio – gyvenimo! – pabaigoje nebuvo apimti nevilties. Jie pasiekė savo. Štai tokius jų paveikslus žiūrovų atminty nori palikti R.Sabulis.
