Išgirsti Lukiškių kalėjimo gyventojų istorijas ir įsigyti jų kūrinių vilniečiai šiandien galėjo Bernardinų bažnyčioje. Po bažnyčios skliaustais surengta Lukiškių kalėjime dienas leidžiančių nuteistųjų paroda-mugė, kurios metu surinkti pinigai bus skirti Bernardinų socialinio centro veikloms ir senelių namams paremti.
Dienas praskaidrina tapyba
Mugės lankytojų akys iš karto krypo į spalvingus paveikslus, kurių autorius – iki gyvos galvos nuteistas N.Jadovas. Griežčiausia bausmė jam buvo skirta už 2007 metais įvykdytą nusikaltimą. 2007-ųjų lapkričio 20-osios naktį norėdami apiplėšti statybų bendrovės vadovą Artūrą Ragauską taksistai N.Jadovas ir Artūras Laučiūnas jį žiauriai nužudė. Slėpdami pėdsakus, nužudytojo kūną jie įmetė į melioracijos griovį, o laukuose už Kretingalės įklimpusį verslininko visureigį sudegino.
Su nuteistuoju N.Jadovu nuolat bendraujantis pranciškonų vienuolis kunigas Arūnas Peškaitis pasakojo, jog klaipėdietis šiek tiek tapė ir prieš patekdamas už grotų. Kalėjime atsidūrusiam vyrui tapyba tapo vienu iš būdų praskaidrinti kasdienybę ir bent kiek pamiršti jį kamuojančią sunkią ligą. Aprašė kalėjimo kasdienybę
Lukiškių kalėjime ji iš tiesų niūri – 7 kvadratinių metrų kameros, nuolatinė drėgmė ir jokiomis pertvaromis neatskirtas tualetas.
Apie tai savo knygoje parašė 14 metų laisvės atėmimo bausmę atliekantis Žygimantas Digaitis. Dienoraščio forma parašyta jo knyga taip ir vadinasi - „ 7 kvadratiniai metrai“. Šiandien atvirai apie kalėjimo kasdienybę pasakojančią knygą knygą jau galėjo pavartyti nuteistųjų parodos lankytojai, o penktadienį ji bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje.
Daugiau nei pusę bausmės už žmogžudystę jau atlikęs Ž.Digaitis prieš penkerius metus priėmė krikštą. Krikšto sakramentui jį ruošęs kunigas A.Peškaitis pastebėjo, jog vyras smarkiai pasikeitė. Globojo kurčią kalinį
Sužinojęs, kad kalėjime bausmę atlieka ir savimi pasirūpinti negalintis kurčiasis Romas Žemaitis, Ž. Digaitis pasiprašė, kad su juo galėtų gyventi vienoje kameroje, ir ėmėsi jį globoti.
Už abiejų savo tėvų nužudymą penkiolikos metų laisvės atėmimo bausme nuteistas R.Žemaitis nemokėjo gestų kalbos, neplaudavo indų, nesiskusdavo. Vyras tuštindavosi kampe ar tiesiog į kelnes.
Ištisus metus jis kantriai mokė R.Žemaitį, kaip naudotis tualetu, karpytis nagus ir skustis barzdą. Kad vyrai galėtų bendrauti tarpusavyje, Ž.Digaitis pats išmoko gestų kalbą ir jos mokė kameros bičiulį.
Istorija sujaudino tetą
Ž.Digaitis taupė pinigus, kad galėtų nupirkti R.Žemaičiui dantų šepetėlį ir pastos. Jis pasirūpino, kad R.Žemaitis gautų pasą, nes ligi šiol jis gyveno be dokumentų.
Paklausęs kalėjimo psichologų, Ž.Digaitis savo mintis, patirtį ir išgyvenimus surašė dienoraštyje. Bernardinų bendruomenė jo dienoraščius sudėjo į knygą.
Taip vyrai bendravo pusantrų metų, kol dalį bausmės griežčiausiu režimu atlikęs kurčiasis buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus. Kai prieš kelis mėnesius pas R.Žemaitį lankėsi televizijos žurnalistai, jis jau buvo primiršęs gestų kalbą, tačiau A.Peškaitis sulaukė jo tetos skambučio ir pažado, kad pasirūpins į laisvę išėjusiu savo giminaičiu.
