Konkurso rengėjų pagrindinis tikslas - skatinti žmones didžiuotis lietuvių kalba, kalbėti ir rašyti ja taisyklingai.
Šį kartą prozininkės ir eseistės Giedros Radvilavičiūtės specialiai diktantui sukurtas tekstas „Skrydis“ dalyvius kvietė atsiminti dvitaškių ir kabučių dėjimo taisykles, kaip rašyti tikrinius pavadinimus ir skirti aplinkybes.
Itin gluminančių žodžių šįkart nebuvo, tačiau rašantieji buvo priversti atsiminti, kaip rašyti tokius kartais vartojamus žodžius kaip „dvilypis“, „tylįs“, „nuogąstavom“, „hegzametru“, „išgąstį“, „yriais“. Tekste taip pat buvo minėti Donelaitis, Vagneris, Mocartas.
Finalinis Nacionalinio diktanto etapas po mėnesio bus rengiamas Vilniuje. Jame bus varžomasi keliose kategorijose – raštingiausio moksleivio, suaugusiojo ir užsienio lietuvio.
Diktanto tekstas jau paskelbtas, tad visi gali pasitikrinti, ar taisyklingai jį parašė. Giedra Radvilavičiūtė
Skrydis
Kai lėktuvas atplyšta nuo tako, užplūsta dvilypis jausmas. Knieti žvilgterti į debesis iš Dievo pusės, bet kartu imu ilgėtis paliktųjų namuose ir aplink. Dingteli, kad Lietuvoje esu visa, o svetur būna tik mano dalys: gestai, žingsniai, žodžiai. Juos svetima kalba tariu stingstančiu liežuviu. Pro apskritą langelį matau kandies dydžio lėktuvą, tolstantį kita kryptimi, turbūt ne į Austriją.
Kai kitą dieną Vienos bibliotekoje pamačiau vyšnines vertėjo kelnes ir geltonąjį jo šalį, besivelkantį prieky traukiamo lagamino, pilno išverstų knygų, supratau, kad kruopščiai planuotas literatūros vakaras neįvyks. Ir aš, ir visą laiką tylįs kitas rašytojas nedrįsom skaityti savo kūrinių vokiškai. Nuogąstavom be pagrindo. Juk net hegzametru apie būrus rašęs Donelaitis yra prabilęs vokiškai, čekiškai, ispaniškai, net armėniškai. Vis dėlto neįsivaizduoju, kaip, pavyzdžiui, reikėtų išversti žemaitiškai nuo vaikystės pažįstamą sakinį: „Ratas ant ašies braškėdamas sukosi sunkiai.“ Vertėjas, suvokdamas mūsų išgąstį, metė aukštyn eurą. Jei iškristų skaičius, turėčiau išdrįsti skaityti aš, o jei pasirodytų ženklas, tai pradėtų rašytojas. Švystelėta iki lubų moneta žemyn nenukrito. Metėm antrąją, bet nesugrįžo ir toji. Tada, spragteldamas pats, vertėjo lagaminas prasižiojo ir iš jo stryktelėjo dvylika ilgaausių triušių užsagstytomis raudono aksomo liemenėmis. Didžiausias iš jų, matyt, lagamino lyderis, net neišvyniojęs popierėlio, triauškė šokoladinį mocartą. Sumišęs vertėjas netikėtai ryžtingai užtraukė ariją iš Vagnerio operos „Dievų žūtis“. Žiūrovai pakilo, plojimais pritardami, tačiau mes trys žinojom, kad po tokio cirko austrai mūsų čia nebekvies.
Skrisdama lėktuvu atgal mąsčiau, ko man trūksta, kad pasijusčiau kalėdiškai laiminga. Aišku, kad savo žemės ir ne mažiau stulbinamų jos stebuklų. Sąnariai, Austrijoj virtę šokoladiniais, Vilniuje vėl pasidaro iš molio. Baisiausias peršalimo ligas čia galima išsigydyti čiobreliais, liepžiedžiais ir avietėm. Daugybė žmonių be atlygio kasmet čia sėda rašyti diktanto, neišsigąsta ilgųjų balsių terorizmo, įvardžiuotinių būdvardžių spąstų ir kablelių liūties. O Kaune yra baseinas, kurį galingais yriais vis pamatuoja greičiausia planetos plaukikė. Argi ne keista? Juk pasirinkdama didžiųjų šalių vandenis, iki gyvenimo pabaigos šokoladinio mocarto ji galėtų atsikąsti kasdien.
RAŠYBOS ypatumų paaiškinimai
SKYRYBOS ypatumų paaiškinimai
