„Kai kada mėginu paaiškinti, kodėl, metęs visus darbus, viską užmiršęs, valandų valandas skutinėju kiaušinį. To nedarau visus metus, apie tai net negalvoju. O toks nenumaldomas noras skutinėti sukyla maždaug antroje Gavėnios pusėje, kelios savaitės prieš šv. Velykas. Pasineriu į pojūčius, panašius kaip kūryboje, rašant eilėraščius, kai apima toks keistas galvojimas be minčių, kai lyg ir išnyksti, persikeli į kitą laiką ir erdvę.
Kiekviena kūryba gal traukia dar ir dėl to, kad padeda pamatyti, išgyventi tai, ko nežinai, nematai, negirdi ir nesuvoki. Kaip iš kiaušinio išsirita viščiukas, kaip gimsta vaikas, kaip ir iš ko išauga augalas? Ar mano pomėgį skutinėti margučius galima pavadinti tam tikra meditacija? Galima sakyti - taip. Tai tikrai panirimas į kažkokį nenusakomą sąmonės snūdą, ramybės būseną“, - rašė šviesaus atminimo poetas M. Martinaitis.
Anot parodos kuratorės Daivos Beliūnienės, parodoje „Marcelijaus Martinaičio margučiai“ atskleidžiama daug kam ilgai buvusi netikėta poeto meninės raiškos sritis, kuri mūsų šalyje priskiriama liaudies dailei.
Lietuvoje velykiniai kiaušiniai marginami keleriopai: vieni tik nuspalvinami, kiti ornamentuojami vašku, dar kiti išbraižomi aštriu įrankiu spalvingai dažytame kiaušinio lukšte. Pastarasis marginimo būdas mūsų krašte vadinamas skutinėjimu, juo atlikti ornamentai dažniausiai būna smulkūs, lyg ažūriniai, neretai tampantys sudėtingomis ir itin subtiliomis grafinėmis miniatiūromis.
Kaip tiktai šia technika yra puošti parodoje rodomi M. Martinaičio margučiai. Per bemaž pusšimtį metų poetas išskutinėjo apie du tūkstančius šių savo kūrinėlių, kurie išsiskiria ypatingu grožiu ir subtilumu.
Parodos katalogo straipsnyje poeto našlė G.Martinaitienė rašo: „Marcelijus beveik nekomponavo margučių ornamentų popieriuje. Tarp jo rankraščių aptikti vos keli menki piešinėliai, kuriuos galima įtarti buvus ornamentų eskizėliais. Pieštuku kiaušinio lukšte jis retkarčiais vos pastebimai pažymėdavo tik kai kuriuos ir tai tik pačius svarbiausius bendrosios kompozicijos taškus, jos padalų, „laukelių“ ribas. Po to darbavosi tik rėžtuku. Reikia pasakyti, jog skutinėtojui gerokai padėjo braižybos įgūdžiai, įgyti mokantis politechnikume. (...)
Prieš pradėdamas, Marcelijus pirmiausia imdavo apžiūrinėti šviežiai nudažytus ir į pintinėlę sudėtus kiaušinius, rinkdamasis spalvą, kuri tądien patraukdavo akį, jam pasirodydavo graži. Pasirinkęs, būsimą margutį dar pavartydavo rankoje, apžiūrinėdavo, mintyse turbūt svarstydamas, ką čia sugalvojus?“
Didžioji M.Martinaičio sukurtų velykinių margučių dalis jau pasklido po vilniečių butus, yra saugomi ir branginami ne tiktai kaip žymaus žmogaus kūrybinio palikimo dalis, bet ir dėl meninės, išliekamosios savo vertės.
