J.Kisielius vaidino Gyčio Lukšo, Algimanto Puipos, Almanto Grikevičiaus, Raimundo Vabalo ir kitų režisierių filmuose. Didžiausio populiarumo sulaukė sukūręs Artūro Bangos vaidmenį 7 serijų televizijos filme „Ilga kelionė per kopas“ (1980 m.).
J.Kisielius gimė ir užaugo Joniškyje, baigęs mokyklą išvažiavo į Vilnių. Čia aktorinio meistriškumo mokėsi Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas pedagogę Irena Vaišytę ir maestro Vladą Jurkūną. Tuo metu kartu su J.Kisieliumi mokėsi aktoriai Eglė Gabrėnaitė, Algis Matulionis, Romualdas Ramanauskas, Ramutis Rimeikis ir kiti.
Iš karto po studijų J.Kisielius buvo priimtas į Valstybinio akademinio (dabar – Lietuvos nacionalinio) dramos teatrą, kuriam tuo metu vadovavo režisierius Henrikas Vancevičius. Pirmasis jo vaidmuo – Čarlis Richardo Brinsley Sheridano „Intrigų mokykloje“ (1974 m.) - tapo vienu svarbiausių, žymėjusių sėkmingą kūrybinį kelią sceninių darbų.
Didžiuosiuose ekranuose J.Kisielius pasirodė būdamas 25 metų. Režisieriaus G.Lukšio filme „Žvangutis“ aktorius sukūrė vandens ieškotoją Vilimą, o to paties režisieriaus 1976 metų filme „Virto ąžuolai“ – psichologiškai niuansuotą jaunuolį Klemensą. Buvo ir daugiau vaidmenų, tačiau visuotinį populiarumą ir pripažinimą jam pelnė du filmai: estų „Mirties kainos klausk mirusiųjų“ (rež. Kalje Kyskas, 1978 m.) bei kelių serijų latvių filmas „Ilga kelionė per kopas“ (rež. Aloyzas Brenčas, 1982 m.).
Būtent po pastarojo filmo aktorius negalėjo atsiginti gerbėjų dėmesio. Iš visos tuometės Sovietų Sąjungos J.Kisieliui plūdo susižavėjusių žiūrovų laiškai. Aktorius stengdavosi bent didžiajai daliai jų atsakyti, padėkoti. „Juk sudėtinga rašyti žmogui, kurio asmeniškai nepažįsti“, – viename interviu žiūrovų pastangas įvertino J.Kisielius.
J.Kisielius su humoro žiūrėjo į savo populiarumą ir niekada jo nesureikšmino. Kai kas nors jam sakydavo komplimentus už filmą „Ilgą kelionė...“, jis pabrėždavo, kad šio filmo sėkmė – tai visos didžiulės kūrybinės komandos nuopelnas. Manoma, kad sukūręs Artūrą – teisingą, romantinį herojų, aktorius pats to nenorėdama apibrėžė savo amplua ir toliau jam buvo siūlomi panašaus tipažo herojai. Deja, kitos kino juostos nesulaukė tokio didelio pasisekimo.
Tačiau teatre J.Kisielius sugebėjo atskleisti visai kitus savo talento bruožus. 1989 m. režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Pabudimas“ vaidindamas Praną sukūrė kone priešingą savo įprastiems herojams „absoliutaus blogio idėją, bjauraus ir išore, ir vidumi žmogaus paveikslą“.
1984 metų interviu J.Kisielius sakė: „Man teatras – namai. Kine esu svečias. Į teatrą visada su džiaugsmu grįžtu pats sau sakydamas: svečiuose gerai, bet namuose geriausia. Bet praeina kiek laiko ir vėl noriu naujų vaidmenų, naujų partnerių, įspūdžių. Tada savęs klausiu – ar neužsisėdėjau namuose? Gal laikas į svečius?“
Prisiminimų apie aktorių J.Kisielių vakaras. Gegužės 26 d. 18 val. Lietuvos teatro sąjunga, Vilnius.