Garsusis dainų autorius ir atlikėjas 2005 m. po pirmojo pasirodymo penktajame „Akacijų alėjos“ festivalyje buvo pagerbtas specialiu prizu. Pradžią simbolizuoja kiaušinis. Maestro scenoje ir buvo jis įteiktas. Kadangi nuopelnai dainuojamosios poezijos žanrui didžiuliai, tai kiaušinis tiko tik... stručio. Nes V.Kernagis buvo pirmasis.
Prieš šešerius metus įsteigtas „Akacijų“ ordinas jau turi 127 šeimininkus. Pirmasis su numeriu 000 buvo skirtas V.Kernagiui. Įteiktas jau po dainiaus mirties jo šeimai.
Pirmasis festivalio „Akacijų alėja“ muzikinės šlovės muziejaus eksponatas taip pat yra V.Kernagio rankraštis su natomis eilėraščiui iš Dalios Saukaitytės knygos „Rugpjūčio žemuogės“.
Apie gražią partnerystę, prisiminimus ir ateities vizijas kalbamės su festivalio draugu V.Kernagiu jaunesniuoju.
- Stengiatės dalyvauti kiekviename „Akacijų alėjos“ festivalyje. Jeigu nedalyvaujate, siunčiate nuoširdžius linkėjimus, vaizdo sveikinimą. Ką jums, kaip dainuojamosios poezijos sūnui (juk DP tėvu vadiname maestro V.Kernagį), reiškia šis festivalis? Kokį vaidmenį jis vaidina jūsų gyvenime?
- Džiaugiuosi, kad dainuojamosios poezijos žanras Lietuvoje smarkiai atgijęs ir pastarąjį dešimtmetį yra ant bangos. Tam, be abejo, darė įtaką ir daugelio festivalių, kurie populiarina šį žanrą, atsiradimas. Todėl man visi jie reiškia labai daug. Esant galimybei, stengiuosi juose dalyvauti. Tačiau yra du man išskirtiniai festivaliai: „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose ir, be abejo, „Akacijų alėja“ Kulautuvoje.
- Dainuojamosios poezijos festivalių Lietuvoje imta rengti ne vieną ir ne du. Koks, jūsų nuomone, yra „Akacijų alėjos“ veidas šiame festivalių kontekste? Koks jo išskirtinumas?
- Abu mano minėti festivaliai turi savo veidą, kiekvienas jų skirtingas. „Akacijų alėja“, manau, yra tik giliai suleidusi šaknis, bet ir išauginusi ne vieną naują dainuojamosios poezijos vaisių.
- Kokie žodžiai pirmiausia šauna į galvą pagalvojus apie „Akacijų alėją“?
- Pirmiausia? Kad ir vėl pamatysiu Virgį Stakėną. Virgis puikiai atlieka savo darbą. Manau, todėl festivalis gyvuoja 14 metų, todėl kasmet Kulautuvoje susirenka tiek daug dainuojamosios poezijos gerbėjų.
- Ar žinomas jūsų tėvui įteikto stručio kiaušinio likimas? Gal buvo iškepta gardi didžioji kiaušinienė?
- Be abejonės, žinomas. Ir jūs esate visiškai teisi – kiaušinienė tikrai buvo iškepta, jos paragauti sukviesti draugai. Kiek pamenu, kiaušinienė buvo gardi ir ilgai ant stalo neužsistovėjo.
- Kokią matote dainuojamosios poezijos žanro perspektyvą?
- Perspektyvą matau puikią. Kaip komisijos nariui tenka dalyvauti įvairiuose jaunimo dainuojamosios poezijos konkursuose ir matau, koks puikus, talentingas mūsų jaunimas: rašo, kuria, groja ir dainuoja. Potencijos tikrai daug, todėl viskas bus gerai.
Po vieną kitą jaunąjį atlikėją pristatau ir „Akacijų alėjoje“. Paklausykite jų ir labai aiškiai pamatysite perspektyvas.
- Ką dar pirmąkart galėtų nuveikti „Akacijų alėja“ ir V.Kernagio fondas?
- Pirmieji dalykai turi atsirasti natūraliai. Tačiau žinant V.Kernagio fondo bei „Akacijų alėjos“ išradingumą, manau, kad pirmųjų dar bus. Kokie jie, bus matyti, kai atsiras.
- Ko palinkėtumėte festivaliui, jo klausytojui ir dalyviui? - Festivaliui – sveikatos ir ilgų gyvavimo metų, klausytojui – ištikimybės ir pastovumo, o dalyviui – kūrybinių kančių!
- Ar atvyksite liepos 12 d. į Kulautuvą?
- Taip, šiais metais tikrai atvyksiu ir pristatysiu šių metų savo atradimą – Matą Stonkų iš Rietavo.
