Spektaklio režisierius - Budapešto menų rūmų generalinis direktorius Csaba Kaelis (Vengrija). G.Kėvišas su juo gerai pažįstamas, prieš metus turėjo progą pamatyti šio režisieriaus sukurtą prancūzų baroko meistro Jeano Philippe’o Rameau operos pastatymą, kuris imponavo vizionieriška režisūra.
Cs.Kaelis sako su džiaugsmu sutikęs prisidėti prie „Aleksandro puotos“ pastatymo ir kaip režisierius, ir kaip didžiausio menų centro Vidurio Europoje vadovas. „Šis projektas prasmingas dar ir dėl to, kad tiesia naujus kultūrinius tiltus tarp Vidurio Europos (Vengrijos) ir Baltijos regiono (Lietuvos)“, - sakė jis.
Savo tikslu režisierius laikė pateikti „Aleksandro puotą“ šių dienų auditorijai. „Pasitelkėme madų šou įvaizdį, nes mada aktuali visiems – vienaip ar kitaip ji paliečia kiekvieną. Tačiau yra dviejų tipų madų šou. Tai vadinamosios „prêt-à-porter“ kolekcijos, garsiausių dizainerių pristatoma dėvėjimui tinkama apranga. Ir kitas tipas, į kurį mes orientuojamės, „haute couture“ kolekcijos – aukštoji mada, kai sukuriamas vienetinis tam tikro modelio kostiumas. Kreipėmės į jūsų garsiausią mados dizainerį Juozą Statkevičių, norėjome, kad kostiumai ne tik atstovautų šiuolaikinei aukštajai madai, bet ir atspindėtų personažo charakterį, tam tikrą kūrinyje rodomą būseną. Juk barokas – jausmų menas.“
Režisierius išskirtinę reikšmę teikia ir tarptautinę šlovę pelniusio vengrų videomenininko Laszlo Zsolto Bordoso 3D vaizdo projekcijoms, esmingai praturtinsiančioms Evos Szendrenyi scenografiją.
Dirigentas R.Beckas džiaugėsi, kad spektaklį rengiančios dvi solistų sudėtys yra lygiavertės. Premjerose dainuos svečiai – sopranas Sofi Gordeladzė (Gruzija), mecosopranas Catriona Morison ir tenoras Thomas Walkeris (abu iš Škotijos, Jungtinė Karalystė) ir bosas Tadas Girininkas, o repertuariniuose spektakliuose kitą sezoną pasirodys lietuviai: Diana Tiškovaitė, Nora Petročenko, Kęstutis Alčauskis ir T.Girininkas.
Nors užsieniečiams „Aleksandro puota“ – puikiai pažįstamas kūrinys, o lietuviams – naujovė, tačiau abi sudėtys, pasak R.Becko, yra vienodo kokybinio lygio.
„Labai džiaugiuosi teatro choru ir orkestru. Tai, kaip dirbame dabar, yra nepalyginama su prieš septynetą metų vykusiu darbu, kai rengėme J.S.Bacho „Pasiją pagal Joną“. Atsirado lankstumas, geresnė stiliaus nuovoka. Man atvykus atlikėjai buvo gerai atlikę namų darbus, puikiai pasirengę“, – džiaugėsi R.Beckas dirigento Vytauto Lukočiaus atliktu parengiamuoju darbu.
Vienintelis visuose spektakliuose dainuojantis solistas T.Girininkas teigė, kad galbūt net paprasčiau sudainuoti visą Richardo Wagnerio ar Giuseppe Verdi operą (už vaidmenis operose „Lohengrinas“ ir „Ernanis“ jis pelnė „Operos švyturį“ bei „Auksinį scenos kryžių“) nei keletą boso arijų G.F.Händelio „Aleksandro puotoje“: „G.F.Händelio muzika reikalauja subtilumo ir geros technikos. Be to, nors man tenka dainuoti tik dvi didesnes arijas, per visą kūrinį turiu labai daug aktorinio darbo scenoje. Aleksandras Didysis šiame pastatyme tampa naujuoju turtuoliu – rusų milijonieriumi, kuris tiki, kad gali viską nusipirkti už pinigus. Tačiau kūrinio finale jis suvokia, kad meilės nusipirkti neįmanoma.“
Režisierius paantrino solistui: „Šiandien turime kuo daugiau kalbėti apie jausmus, ne vien apie politiką ir panašius dalykus, kurie labiausiai domina žiniasklaidą. Deja, mūsų gyvenime poezijos likę per mažai, o juk ji kalba apie tai, kas svarbiausia – tikras emocijas, meilės galią. Regis, operos teatras yra viena tų retų vietų, kur dar kalbama apie meilę.“
