Moterys žvalgysis po savo teritoriją

Pranešimus skaitys įvairių sričių mokslininkai (daugiausia mokslininkės) iš Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijų, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų, Lietuvos kultūros tyrimų, Lietuvos literatūros ir tautosakos ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslo institutų, Lietuvos dailės muziejaus, Lygių galimybių plėtros ir VU Lyčių studijų centrų, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos, Lietuvos edukologijos universiteto, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro, Vilniaus psichoanalitikų draugijos.

Pranešimų akcentai – moteriškosios tapatybės atskleidimas, kūrybinis moterų indėlis šiuolaikinėje visuomenėje. Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė supažindina su Europos Sąjungos socialinių, kultūrinių procesų – įstatymų, potvarkių, visuomenės nuostatų - naujovėmis ir kaip tai susiję su lyčių lygybės aspektais, elito pozicija.

Irena Eglė Laumenskaitė svarstys, ar postfeministinė genderizmo ideologija ar genderistinis galios diskursas nėra patriarchalinio diskurso tąsa ir kaip daugelio išgyvenamą vyriškumo ir moteriškumo disfunkciją galima būtų įveikti. O gal yra kitas kelias, vedantis ne į atsidalijimą, ne į kovą, kito, kaip kitokio, nustelbimą, bet autentišką buvimą ir raišką bei bendras paieškas to, ko mes iš tikro trokštame gyvenime ir mene?

Po teorinių svarstymų bus siekta pasižvalgyti istorijos baruose ir Jolita Sarcevičienė palydės Teofilės Radvilaitės-Morawskos 1773–1774 m. kelionių pėdsakais. Sužinosime, ko ieškojo autorė įvairiuose Europos kraštuose, kuo žavėjosi ir kuo piktinosi, kaip vertino iš tolimos Lenkijos ir Lietuvos valstybės atvykusi kunigaikštytė.

Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė dar kartą skaito, tyrinėja Barboros Didžiokienės (Varvaros Gorochovos) užrašus, Mažosios dailininkės prisiminimus, kuriuos sudaro jos pačios perrašytas dienoraštis. B.Didžiokienė į sąsiuvinius surašytus tekstus pavadino „Mažosios dailininkės gyvenimu“. Iš dalies dailininkės užrašai galėtų būti laikomi autobiografija, tačiau didžioji jų dalis vis dėlto yra prisiminimai, ypač jaunystės laikų.

Dalį B.Didžiokienės užrašų sudaro jos pačios perrašytas dienoraštis. Dienoraščio rašymas pirmiausia ir svarbiausia yra gyvenimo būdas, kurio rezultatas dažnai neaiškus ir neatspindi gyvenimo taip, kaip atspindėtų autobiografija. B.Didžiokienė pati nusprendė, kiek savo dienoraščio įtraukti į užrašus, – rašydama ji tarsi atsikratė užguitos, nuolankios moters vaidmens, kurį taip įtikinamai atliko tarpukario Lietuvos viešajame gyvenime („rusės žmonos“, kurią vyras „jeigu muša, vadinasi, myli“).

Tarptautinės psichoanalizės asociacijos (IPA) ir Vilniaus psichoanalitikų draugijos narė Rema Židonienė svarsto, kodėl šiandien kalbame apie moterų kūrybiškumą. Atsakymas paprastas: daugybę vyravo negatyvus, nuvertinantis požiūris į moteris, jų gebėjimus. Moteris buvo sutapatinta su nevaldomu seksualumu, kuris kėlė tariamą pavojų.

Tokioje aplinkoje atsiradusi psichoanalizė sudrebino nusistovėjusias nuostatas. Ji pateikė psichoseksualinio vystymosi teoriją, kurioje seksualumą pristatė kaip labai svarbią žmogaus gyvenimo dalį, darančią įtaką vystymuisi nuo pat ankstyvos vaikystės, libidinę (seksualiąją) varą susiejo su kūryba. Z.Freudas teigė, kad yra tik vienas libido, kuris tinkamas abiem lytims. Jo nepriskiriame vienai lyčiai. Tai liečia ir kūrybiškumą – jis nepriklauso vienai lyčiai.

Tačiau lytiškumas turi įtakos kūrybos procesams. Kūryboje galime išskirti vyriškumo ir moteriškumo bruožus. Be to, kiekviename iš mūsų egzistuoja tam tikra šių bruožų konsteliacija. Moterų kūryboje pastebimas kitoks erdvės suvokimas, smulkių detalių naudojimas. Tai nulemia psichoseksualinio vystymosi ypatumai bei smegenų struktūra. Apie užkariautą moterį

Literatūrologė Loreta Mačianskaitė pranešime „Užkariauta moteris: karo metų seksualinės prievartos tema lietuvių literatūroje“ svarsto, kad pastariausiais metais įvairių šalių literatūroje ir kine akivaizdžiai gausu kūrinių, vaizduojančių moteris, karo metais patiriančias seksualinę prievartą.

Moralinio pobūdžio diskusijos dėl tokios patirties vaizdavimo ribų pastebimos ir šiandienos lietuvių kultūroje, pirmiausia Sigito Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“ aptarimo kontekste. Kita vertus, prievartos prieš moteris tema lietuvių literatūroje atsirado žymiai anksčiau, ją plėtojo daugiausia išeivijos autoriai: Birutė Pūkelevičiūtė, Antanas Škėma, Icchokas Meras ir kai kurie sovietmečio rašytojai: Jonas Avyžius, Saulius Šaltenis ir kt. Erotika sovietinėje dailėje

Dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė pristatys automatinio piešimo metodą ir kolektyvinius piešinius sovietinio laikotarpio Lietuvos dailėje. Sovietinio laikotarpio Lietuvos dailėje erotiškumas tradiciškai reiškėsi per moters apnuoginto kūno vaizdavimą – ne per daug nutolusį nuo akto pastatymo, kur apvalesnės formos jau buvo nuoroda į seksualumą. Tokios užuominos būdingos ketverto (K.Dereškevičius, A.Kuras, A.Šaltenis, A.Švėgžda) kūrybai.

Kolektyviniuose piešiniuose, kuriuose dailininkui buvo galima išlikti daugiau ar mažiau anonimu, seksualinės fantazijos prasiveržė ganėtinai nevaržomai. Kolektyviniai piešiniai sudaro specifinį, beveik necenzūruotos meninės kūrybos aruodą sovietinėje dailėje. J.Ivanauskaitės moteris

Netrukus pasirodys filosofės Jūratės Baranovos monografija apie Jurgos Ivanauskaitės kūrybą. Savo pranešime „Moters tapatumo projekcijos Jurgos Ivanauskaitės kūryboje“ filosofė svarsto kai kurias galimas moters savo tapatumo įsisąmoninimo trajektorijas J.Ivanauskaitės kūryboje, išryškinančias galimas poliarines jausenas: „meiliamirystę“ ir „Salomėjos sindromą“, raganavimą ir numinosum ilgesį. Viena vertus, rašytoja ieško moters tapatumo atramos slaptose raganavimo galiose („Ragana ir lietus“, „Placebas“). Kita vertus, ji žavisi ir seka sielovados moterimis – mistike, knygų autore, kompozitore Hildegarda von Bingen (1098–1179), prancūzų filosofe, krikščionių mistike ir politine veikėja Simone Weil (1909–1943), keliautoja į Tibetą teosofe ponia Blavatskaja (1909–1943), spiritualiste Aleksndra David-Neel (1868–1969).

Meiliamirystė yra pačios rašytojos sugalvotas terminas jos iššifruotam pernelyg didelės meilės, meilės be ribų, privedančios net prie nepakeliamos dvasinės ir net fizinės kančios, fenomenui nusakyti („Šokis dykumoje“). Kita vertus, rašytojos kūryboje nuolat kartojasi „Salomėjos sindromas“, t.y. nukirstos vyro galvos motyvas. Tačiau visos šios numanomos moters tapatumo galimybės J.Ivanauskaitės kūryboje projektuojamos anapus buitine kasdienybe apriboto Lebenswelto horizonto. D.Tarabildienės autoportretai

Ieva Burbaitė tyrinėja dailininkės Domicelės Tarabildienės (1912–1985) autoportretus XX a. 4-ojo dešimtmečio fotografijose. D.Tarabildienė reiškėsi skirtingose dailės srityse. Pirmiausia ją žinome kaip grafikę bei vaikų knygų iliustruotoją. Tačiau pagal išsilavinimą ji buvo skulptorė, yra sukūrusi tapybos darbų. Vėliausiai pažinta, nors ir anksti išmėginta, D.Tarabildienė kūrybos sritis – fotografija ir fotografika.

Apie 1930-uosius kurso draugo Vaclovo Kosciuškos (1911–1984) paskatinta Meno mokyklos studentė pradėjo fotografuoti, šeimos išsaugotose nuotraukose ir negatyvuose matome užfiksuotas dinamiškas Kauno meno mokyklos mokinių gyvenimo akimirkas, ramią laikinosios sostinės ir jos priemiesčių gyventojų kasdienybę, šeimos narių portretus Jočiūnų kaime, studijų ir kelionių 4 dešimtmečio pabaigoje Paryžiuje bei Italijoje momentus. Bet labiausiai šių dienų tyrėjus domina 1930–1932 m. sukurti D.Tarabildienės autoportretai ir tarpukario Lietuvos fotografijos istorijoje mažai analogų turintys fotomontažo panaudojimo momentai, leidę jų kūrėjai ir pagrindiniam modeliui iš provincialios kaimo kasdienybės persikelti į pačios sukurtą fantazijų pasaulį. Moterys teatre ir fotografijoje

Maištingo teatro dailininkė Janina Malinauskaitė švenčia savo solidų jubiliejų. Ta proga dailėtyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė prisimena scenografės šlovingą daugiau nei pusės amžiaus kūrybinį kelią. Per beveik pusę amžiaus dailininkė patikrino visus teatro žanrus: nuo dramos iki operos, nuo komedijos iki tragedijos, išanalizavo istorines ir šiuolaikines dramas, pažino visų Lietuvos teatrų scenas, susitiko su įvairias spektaklių kūrėjais, pradedančiais ir įgudusiais režisieriais.

Menininkė, atėjusi į teatrą su 7-ojo dešimtmečio dvasia, subrendo ir prasiveržė 8-ajame dešimtmetyje. Ji tapo teatro dailininke, kuri įkaitino spektaklius kritiškomis vaizdo strategijomis. Ypatinga revoliucine dvasia tuo metu pasižymėjo Kauno dramos teatras. Šį teatrą išjudinę novatoriški režisieriai Jonas Jurašas ir Jonas Vaitkus pasižymėjo „ekstremaliais sprendimais“ ir kūrybinių partnerių atranka.

Šiemet išleistas pirmąsias dviejų autorių fotografijos knygas analizuos fotografijos ekspertė Agnė Narušytė. Aleksandra Jacovskytė – žinoma menininkė, kuriai fotografija buvo tarsi pakeleivė. Milda Drazdauskaitė buvo aktyvi fotografijos meno lauko dalyvė 9-ajame dešimtmetyje ir 10-ojo pradžioje, bet paskui dingo. Iš dalies tai lėmė Lietuvoje vyraujantis požiūris į moteris kaip į menkesnės rūšies menininkes.

A.Mačys iš Hamburgo

Rasa Žukienė pristatys net specialistams mažai girdėtą Hamburgo dailininkę Aliutę Mačys (1943–2013). Jos kūryboje vyrauja apokaliptinės nuotaikos. Katastrofos – Antrojo pasaulinio karo prisiminimai ir atominio karo grėsmės, asmeninio meilės pasaulio griūtys, žmogaus senatvė ir jos pačios kaip moters senėjimas – pagrindinis A.Mačys kūrybos leitmotyvas.

A.Mečys kūriniai autobiografiški. Tai psichinė erdvė, atskleidžianti sunkius egzistencinius išgyvenimus ir žmogiškųjų santykių naštą. Tai ir pasąmonės vaizdiniai, prasiveržiantys iškreiptai realistiškais, magiškais ir siurrealistiškais vaizdais. Šiame pranešime A.Mačys kūryba nagrinėjama psichoanalitiškai, pasitelkiami kitų šiuolaikinės meno istorijos metodologijų elementai. Bandoma atsakyti į klausimą, kokie jos biografijos ir lyties, socialinių santykių ir Vokietijos meninio gyvenimo veiksniai nulėmė nekompromisinį (pirmiausia – savęs pačios atžvilgiu) A.Mačys kūrybos pobūdį.

Menininkė Dalia Mikonytė nuo 2010 metų tyrinėja Lietuvos moterų kūrėjų socialines kultūrines tapatybes ir analizuoja savo pačios surinktus interviu su Lietuvos dailininkėmis, kompozitorėmis, kino ir teatro režisierėmis.

Pranešime bus pristatyta viena nedidelė tyrimo dalis – interviu medžiaga paremti kūrėjų svarstymai apie feminizmą. Ar šiuolaikinės kūrėjos kada nors domėjosi feminizmu, jo teorija? Ar jos mano, kad feminizmo idėjos, jas išsakantys žmonės turėjo įtakos jų kūrybai ir savivokai?

Visada didžiulio susidomėjimo konferencijoje susilaukia „Menininkių tribūna“, kai pačios menininkės rodo savo kūrinius juos komentuodamos. Vilniaus dailės akademijos profesorė, Grafinio dizaino katedros vedėja, kaligrafijos specialistinė Aušra Lisauskienė turi tam tikrą priklausomybę – priklausomybę nuo raidžių:  „Raidės – grafiniai ženklai, gyvenantys tylų gyvenimą knygose, mobiliųjų telefonu ir kompiuteriu ekranuose. Jos įženklina garsus, bet pačios nėra jų dalis. Net ir atrodydamos taip pat, skirtingose kalbose jos dažnai žymi skirtingus garsus; kartais būna atvirkščiai. Paprastai jos būna neagresyvios, elgiasi korektiškai, nepastebime jų tol, kol neprireikia. Pasinaudojus vėl pamirštama apie jų egzistavimą. Bet jeigu atsisukęs atgal pamatai, kad visas tavo gyvenimas vien raidės – verta sunerimti ir pasitikrinti, ar taip yra iš tiesų, o gal tai tik vaizduotės vaisius? Gal paranoja? Tvirtai įsitikinus jų egzistavimu galima teigti, kad raidės čia ir vėl niekuo dėtos. Tai aš priklausoma nuo raidžių.“

Tapytoja Eglė Karpavičiūtė pastaruoju metu yra surengusi įdomių personalinių parodų, dalyvavo ambicinguose tarptautiniuose projektuose. Ji svarsto, iš kur jos tapyboje atsirado susidomėjimas retrospektyvizmu. „Man vaizdas – vizualinis sluoksnis arba ekranas, dengiantis, naikinantis, o galiausiai ir pranokstantis tikrovę. Kuo labiau vaizdas vizualiai priartėja prie tikrovės, kuo dažniau reprodukuojamas – tuo labiau tolsta nuo originalaus objekto pirminės formos ir prasmės. Taip fikcijos naikina (dengia) tikrovę, bet ir patvirtina jos būvį ir dažnai tampa tikrovės pagrindu. Todėl yra kuriama ne tik tikrovės ekranizacija, bet ekranizacija ir yra realizuojama. Susipina laikas ir erdvė, ateities vizija ir praeities haliucinacija.”

Viena žymiausių grafikių Birutė Zokaitytė prisimena prieš keletą metų savo surengtą personalinę parodą „Moteriškumo ritualai“. Ji įžvelgia moterų ir vyrų vaidmenų, tarpusavio santykių ritualus visur – kasdienybėje ir mene, savo ir kitų kūryboje. Tai pastebėti galima net bulvių skutime.

Jurga Barilaitė – menininkė ieškotoja, barjerų tarp meno rūšių griovėja, negali paprastai kalbėti apie kūrybą, ypač savo. Ji taria ABRAKADABRA ir pasiremdama hebrajų kalbos fraze „AVRA KEHDABRA“ teigia, kad „aš kuriu kalbėdama arba aš kalbu ir kuriu“. J.Barilaitė kalbėjimą apie savo kūrybą paverčia vyksmu, veiksmu.