Pirmą kartą susiburti, pasidalyti mintimis ir išlieti nuoskaudas teatralus paskatino rengiamas naujasis Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymas, o labiausiai – du jo punktai: siūlymas valstybiniams teatrams tapti viešosiomis įstaigomis ir sudaryti su aktoriais terminuotas sutartis. Perėjimą prie viešųjų įstaigų statuso teatralai vertina kaip bandymą sužlugdyti repertuarinį teatrą, kuriuo remiasi visa mūsų teatro istorija (nors pastarųjų metų didieji teatriniai atradimai susiję visai ne su repertuariniais teatrais), o terminuotas sutartis – kaip būdą aktorius paversti vergais, kurie turėtų besąlygiškai paklusti režisieriaus, teatro vadovo valiai, drebėti dėl darbo vietos ir neturėti jokių socialinių garantijų.
Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo projektas, teatralų nuomone, yra nukreiptas prieš teatrą, teatro bendruomenę, Lietuvos teatrinę kultūrą. Kaltę už šio įstatymo projekto rengimą teatralai suvertė dabartiniam kultūros ministrui Š.Biručiui (nors teatro reformos dokumentai rengiami jau daugiau kaip dešimt metų) ir priėmė rezoliuciją, reikalaujančią jo atsistatydinimo.
Rezoliucijoje teigiama, kad ministras Š.Birutis turėtų puoselėti Lietuvos kultūrą, rūpintis jos kūrėjais, o ne viešais pasisakymais formuoti neigiamą visuomenės opiniją apie juos. Rezoliucijoje sakoma, jog siūlomomis reformomis ministras pademonstravo Lietuvos teatrinės specifikos neišmanymą ir sukėlė Lietuvos teatro srities sunaikinimo grėsmę, todėl scenos meno kūrėjų suvažiavime reikalaujama ministro atsistatydinimo.
Ši rezoliucija nebuvo priimta vienbalsiai - apie trečdalis iš maždaug 150 suvažiavime dalyvavusių teatrų atstovų šiuo klausimu susilaikė.
Teatralai suvažiavime taip pat priėmė rezoliuciją, kuria reikalauja stabdyti įstatymo projektą, kol pakeitimai bus nuodugniai aptarti visuomenėje, sudarė darbo grupę, kuri turėtų rengti naują Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo projektą. O jeigu ministerija vis dėlto bandytų įpiršti parengtąjį įstatymo variantą, į darbo grupę išrinktiems žmonėms suteikta teisė inicijuoti piketus, streikus ir panašias akcijas.
Dar viena suvažiavimo priimta rezoliucija reikalauja „liautis skurdinti Lietuvos kultūrą“, papildyti Rentos įstatymą įtraukiant ne tik baleto artistus, muzikantus, bet ir kitus scenos menininkus, realiai įtvirtinti meno kūrėjo statusą, priimti mecenatystės įstatymą.
Per suvažiavimą kalbėję teatralai tikino, kad reforma yra neaptarta su jais, ji sugriaus repertuarinio teatro tradicijas, ja siekiama sukomercinti Lietuvos teatrą. Dalis kūrėjų net įžvelgė, kad ši reforma sukurta esą siekiant parduoti arba išnuomoti teatrų pastatus tikslais.
„Centre nuostabus pastatas, kuriame galima prekybos centrą, kazino, viešnamį įrengti - kas gali taip sugalvoti daryti tokias nesąmones, kai yra nuolatinė trupė, gali gimti brandūs darbai, gali jaunas aktorius užaugti?“ - dar prieš suvažiavimą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žurnalistams sakė aktorė Vaiva Mainelytė.
Aktorius Jokūbas Bareikis tikino, kad įgyvendinus tokią reformą, kokia teatralams ir visuomenei yra pristatoma šiuo metu, tektų atsisakyti dalies spektaklių, kuriuos repertuarinis teatras gali sau leisti rodyti.
„Nesakau, kad nėra ko pertvarkyti, bet manau, kad reforma keistų spektaklių turinį, juos lengvintų. Ar kas paskaičiavo, kiek kainuotų parodyti, pavyzdžiui „Išvarymą“ arba „Maskaradą“, ar jis atsipirktų? Aišku, jei bilietai kainuotų po 200 litų, tai apsimokėtų, bet ar apsimokėtų išlaikyti tokius didelio užmojo spektaklius?“ - klausė J.Bareikis.
„Susibūrėme, nes pajutome, kad artėja grėsmė, kad nebėra kur trauktis. Žemina visą laiką: esate elgetos, išlaikytiniai, gyvenate iš valdžios malonės, - iš suvažiavimo tribūnos emocingai kalbėjo aktorius Petras Mendeika. - Tai jūs išlaikytiniai! Kultūra uždirba 5,6 milijardo litų per metus. Atiduokite, ką uždirbame, ir mes išsilaikysime iš savo pinigų. Dabar bandoma sužlugdyti teatrą kirvio metodu, išmesti į gatvę visą Lietuvos teatro žvaigždyną ir sugriauti metų metus kurtą teatro sistemą."
Suvažiavime kalbėjęs kultūros ministras tvirtino suprantantis, jog būtina išsaugoti Lietuvos teatro mokyklą, ir teigė, kad būtų labai gaila, jei ta mokykla sunyktų ar nebūtų perduota ateities kartoms. Tačiau jis priminė, kad reformos iniciatyva kilo ne iš ministerijos, o iš visuomenės ir pačių teatralų.
„Įstatymo pakeitimo, pokyčių iniciatyva brendo seniai - ji neatėjo iš ministerijos darbuotojų, atėjo iš teatro, iš visuomenės. Ministerijos darbuotojai yra tie, kurie surašo tai, ką girdi. Supratau, kad ne viską išgirdo. Matyt, reikia padaryti taip, kad būtų išgirsti visi. Įstatymas turi tikti visiems, bet kad tiktų visiems, visi turi dalyvauti jį kuriant“, - teigė Š.Birutis.
Ministras tikino, kad įstatymo iniciatoriai nenori teatralams įpiršti prievolės biudžetines įstaigas pertvarkyti į viešąsias įstaigas - tai esą būtų palikta nuspręsti teatrų vadovams su visu kolektyvu. Be to, anot ministro, net viešąja įstaiga tapusio teatro pastatas liktų valstybės nuosavybe ir niekas jo negalėtų privatizuoti. (Šis argumentas teatralų neįtikino, juolab kai yra akivaizdus sunaikintos Lietuvos kino studijos pavyzdys.)
Kartu ministras pripažino, kad kultūra Lietuvoje nėra prioritetinė sritis, kultūros darbuotojams skiriama per maža dėmesio. Tai esą aiškiai matyti ir iš atlyginimų: „Mūsų kultūros darbuotojų atlyginimų vidurkis yra 550 eurų, Estijoje - 1100 eurų, Latvijoje - 800 eurų. Estijoje kultūros ir meno darbuotojų atlyginimas yra 102 proc. viešojo sektoriaus vidurkio, Latvijoje - apie 80 proc., pas mus - 55 procentai. Skaičiai parodo, kad vis dėlto dėmesio yra per mažai.“
Beveik keturias valandas diskutavę teatralai daugiausia jėgų išeikvojo savo nuoskaudoms išlieti, ministro „nekompetentingumui“ demaskuoti, bet racionalių pasiūlymų, kaip reikėtų keisti teatro sistemą, nelabai pateikė. Panašu, kad daugumai gerai taip, kaip yra dabar.
