Lapkritį Kaune surengtoje konferencijoje, skirtoje Lietuvos dainų švenčių 90-mečiui, netgi buvo pasakyta, kad vasarą vykusi jubiliejinė šventė „mus apnuogino visiškai“. Detaliau apie dainų švenčių organizavimo bei su chorinio meno ugdymu susijusias problemas naujienų agentūra ELTA kalbėjosi su „Ąžuoliuko“ choro meno vadovu ir dirigentu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriumi, Lietuvos chorų sąjungos prezidentu Vytautu Miškiniu.
- UNESCO 2003-iaisiais registravo dainų šventes, pripažindama, kad ši tradicija yra tautinio tapatumo kultūrinė išraiška. Kiek daugiau nei dešimtmečiui praėjus, Lietuvoje jau kalbama apie pavojų tokioms šventėms visai išnykti. Tačiau triskart už mūsų valstybę mažesnė Estija Kaune vykusioje konferencijoje minėta kaip gražus, sektinas pavyzdys, kuriuo kažkodėl Lietuva neseka?
– Mėginame sekti, analizuojame, kokie kultūriniai procesai šioje valstybėje vyksta, ir matome, estai – pranašesni už mus. Estijoje į dainų šventę įsitraukia beveik pusė šios šalies gyventojų. Tiesa, dauguma dalyvių – keturiasdešimtmečiai ir vyresni.
Estijoje bei Latvijoje chorai yra kur kas aukštesnio lygio nei Lietuvoje, dar ir todėl, kad šių kaimyninių šalių vyriausybės žymiai geriau finansuoja profesionalių menininkų darbą, ypač jei chorai puoselėjami periferijoje. Mes neturim vyrų chorų, o Estijoje jų – gausu. Yra netgi vyrų jaunimo chorų. Kasmet jie konkursus rengia, daug koncertuoja.
Estai stengiasi įtvirtinti tautinę etninę savastį, ir viena iš priemonių – dainų šventė. Deja, nes nesame tokie vieningi. Nors paskaičiavus, kiek iš Lietuvos gyventojų emigravo, pavojus mūsų tautos išlikimui, jos gyvasčiai tikrai yra.
– Ir kas čia kaltas, juk tam, kuris išvažiuoja ieškodamas darbo ir uždarbio, ne dainos rūpi?
– Anot kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus, mūsų vyriausybė atsiriboja nuo bet kokios atsakomybės ten, kur tik kažkas yra susiję su kultūra. Nesivelkim į politiką, bet reikia nepamiršti, jog greta ekonomikos svarbi yra ir kultūra. Dainos, aišku, nepamaitina, tačiau žmogaus sielą praskaidrina tai tikrai.
Dainų šventė – šviesulys, ypač, – periferijoje. Nes kiekvienam žmogui, nebūtinai menininkui profesionalui, rūpi turėti kur save realizuoti. Ne išimtis ir choristai. Deja, šiandien mūsų šalyje jauna choristų karta nėra gausi. Lietuvos mokyklose retai aptiksi chorą egzistuojant. O jei vaikai nedainuos, tai ir suaugę vargu ar pamils dainą.
Pavyzdžiui, vieno universiteto rektorius sakė: universitetas - ne ministerija. Norit, – šokit ar dainuokit, bet tam pinigų nebus. Chorai, galima teigti, palikti patys sau. Jiems siūloma iš koncertų užsidirbti lėšų egzistavimui. Siūloma rašyti projektus, prašyti, kad kas skirtų 2 procentus mokesčių. Vadinasi, normalaus pagrindo po kojomis chorui niekas negarantuoja.
– Lietuvos jubiliejinės dainų šventės pabaigtuvėse Kaune dalyvavusi vienos muzikos mokyklos vadovė replikavo, kad su 40 choristų dirbantis mokytojas atlyginimo gauna tiek pat, kiek jo kolega, mokantis vieną vaiką groti pianinu. Vadinasi, chorų dabartis ir perspektyvos labiausiai nuo finansų priklauso?
– Ir nuo mokyklų vadovo valios bei užsispyrimo šiek tiek priklauso, ar mokykla chorą turės. Deja, vadovų entuziazmą tikrai stabdo menkas visos chorų veiklos finansavimas bei nuostatos, dengiamos tariamu liberalumu. Anksčiau, pavyzdžiui, muzikos mokyklose buvo privaloma turėti chorą, dabar – nebūtinai.
Problema, sakytume, yra švietimo reformoje, kuri apmokestino popamokinį moksleivių lavinimąsi. Nėra ir mokykloje dirbančių menininkų skatinimo sistemos. Kai bendrojo lavinimo mokyklai trūksta pinigų, tai chorui jų visai nelieka.
– Bet pastaruoju metu pasipylę įvairūs televizijų projektai tarsi piešia vaizdą, jog jaunimui labiausiai rūpi chorinė veikla, tai gal čia viskas labai gerai?
– Beje, esu susidūręs su vienu aukštas pareigas einančiu valstybės tarnautoju, kuris manęs paklausė, kuo skiriasi dainų šventė nuo televizinio projekto „Dainų dainelė“... Ką čia bepridursi? Tuomet nebekyla klausimų, ar pagaliau kam nors Lietuvoje rūpi sukurti strategiją, kad mokyklose atsirastų darbo vietų chorvedžiams.
Pastangų kažkokių lyg ir yra, bet Švietimo ir mokslo ministerija neranda mechanizmo, kaip chorvedžiams normaliai apmokėti už darbą. Švietimo ir mokslo ministerija aktyviau rūpinasi tik „Dainų dainele“, o moksleivių šventės organizavimą paveda M. K.Čiurlionio menų mokyklai. Kultūros ministerijai vaikai nepriklauso, nors mokyklų chorai dalyvauja ir didžiosiose dainų šventėse. O juk vaikai nuo mažens turi dainuoti, pradėdami nuo liaudies dainos. Deja, mokykloje choro nėra. Užtai kas vakarą yra televizija su visokiais roksais-popsais ir chorų karais, kuriuose, anot vienos mūsų chorvedės, programos pagrindas – keturių galūnių kratymas.
UNESCO paveldo deklaracijoje parašyta, kad esame unikalūs ne „bumčikais“, kurių pilnos televizijos, bet masiniu dainavimu gyvai, acapella, – be muzikos instrumentų pritarimo. Tačiau juk ne televizijos režisierius ar operatorius, bet chorvedys, pakviestas į šou, nulemia tam tikrai progai (sezonui, konkursui, chorų karams) sulipdyto choro meninę programą. Daugeliu atvejų chorvedžiai patys pasirenka, ką tas choras dainuos, kažkam pataikaudamas, prisitaikydamas prie žemo lygio, eidamas kuo lengvesniu keliu ir nejausdamas atsakomybės.
– Jau piešiamos gairės 2018-aisiais vyksiančios Lietuvos valstybės šimtmečio paminėjimui skirtos šventės. Kas joje skambės? O iš tikrųjų, ar pakanka naujų, sakyčiau, pagavių kūrinių, iš kurių bent tie chorai, kurie visai neprastai dainuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, netgi aukštas vietas konkursuose laimi, susidarytų klausytojams įdomų ir dainų šventėms tinkamą repertuarą?
– Repertuaras, deja, – problema, nes mūsų kompozitoriai chorams muzikos beveik nerašo. Ypač – jaunių chorams ir a cappella atliekamų kūrinių trūksta. Būtina sudominti jaunus kompozitorius, ir studentus reikėtų intriguoti, kad daugiau chorams kurtų. Tokia iniciatyva jau gimė: organizuojami kūrinių konkursai „Vox Juventutis“, kurių metu choras „Jauna Muzika“ juos atlieka gyvai.
Kiekvienais metais Lietuvos chorvedžių Vasaros akademijoje organizuojame choro studiją, kurioje atliekame naujus kūrinius. Bandom aktyvinti kompozitorių veiklą, skatinti juos kurti paprastai ir nesudėtingai. O pasirodo, kad tai – kur kas sunkiau nei sudėtingai.
-Dėkoju už pokalbį.
