1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?
Nieko tame Lietuvos mene nepamečiau, tai nieko ir nepasigendu. Lūkesčiai – tai norai, todėl tik būdrauju.
2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?
Viskas yra viena, todėl krečia kiekvieną dieną.
3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?
Kas pilasi, tegu pilasi, kas lūžta, tegu lūžta, o kas nelūžta, to ir nesulaužysi. Ne visi žmonės dejuoja, kai kurie ir kvėpuoja, to ir užtenka.
4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?
Ir paremtų numirėlių yra, ir neparemtų numirėlių yra. Ir paremtų gyvuolių yra, ir neparemtų gyvuolių yra.
5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.
Džiuginkim vieni kitus, ir džiaugsmas niekur nepražus. Skaitykite „Tibeto mirusiųjų knygą“.
