1187 Viešpaties metai. Otpjero dvaras Prancūzijoje, visų vadinamas Kuždesių dvaru.
Ten viską lemia iš mažytės celės sklindantys žodžiai, kuriuos šnabžda gražuolė Esklarmonda, atsisakiusi tekėti ir, būdama penkiolikos, sava valia užmūryta celėje, nes nesutiko būti niekieno kito, tik Kristaus, sutuoktinė.
Tačiau mergelė net neįtarė, kad paskyrusi savo gyvenimą Dievui ir vienatvei, neišvengs nei gyvenimiškų aistrų, nei būtinybės priimti sprendimus, nei… motinystės džiaugsmų ir kančių. Kuždėdama iš savo celės ji lemia dvaro gyventojų likimus: laimina dvaro gyventojus ir maldininkus, aplinkinius, ji išsiunčia kariauti į Šventąją Žemę savo tėvą, atstumia jai siūlomą vyro meilę.
Ji tampa vietos šventąja, ginančia Kuždesių dvarą nuo negandų ir net mirties. Bet aistros aplink celę nenustoja virusios…
Carole Martinez Esklarmondos lūpomis mums kužda apie viduramžius – laiką, kai kūnas beveik nieko nereiškė, kai stebuklai buvo realūs, o už tikėjimą buvo kovojama ir mirštama. Apie meilę Dievui ir žmogui, apie žiaurumą ir džiugesį, apie mistinius regėjimus. Šį aistringą pasakojimą perskaitai vienu atsikvėpimu.
Carole Martinez. Kuždesių dvaras. Iš prancūzų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 168 p. Viršelio dailininkė – Ilona Kukenytė