Filharmonijos scenoje I.Monighetti kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu svečio iš Italijos Walterio Attanasi, atliks monumentalų Antonino Dvorako koncertą violončelei ir orkestrui Nr. 2, kurį Lietuvoje yra atlikęs ir jo mokytojas M.Rostropovičius. Antrojoje M.Rostropovičiaus fondo inicijuojamo koncerto dalyje – tauriausių meilės jausmų, neapykantos ir keršto kupina Sergejaus Prokofjevo siuita iš baleto „Romeo ir Džuljeta“.
Violončelė I.Monighetti rankose liudija apie nemarų M.Rostropovičiaus palikimą. Nėra abejonių, jog I.Monighetti talentui atsiskleisti ir tapti dabar jau pasaulinio garso violončelininku milžiniškos įtakos turėjo neeilinė jo muzikinės karjeros pradžioje stovėjusi asmenybė – M.Rostropovičius. Kadaise Maskvos konservatorijoje maestro klasėje mokęsis I.Monighetti dabar vertinamas ir laukiamas garsiausiose pasaulio scenose, o jo įrašus leidžia prestižinės pasaulio kompanijos “Erato“, „Harmonia Mundi“, „Berlin Classics“ ir kitos. Vienas iškiliausių lenkų kompozitorių Krzysztofas Pendereckis I.Monighetti yra pavadinęs fenomenaliu atlikėju.
I.Monighetti buvo ne tik paskutinis maestro M.Rostropovičiaus studentas Maskvos valstybinėje P.Čaikovskio konservatorijoje, bet ir vienas mylimiausių jo mokinių. Su maestro I.Monighetti bendravo daug, o paskutiniais metais, 1974-aisiais, prieš pat M.Rostropovičiui visam laikui išvykstant iš buvusios Sovietų Sąjungos, maestro I.Monighetti įteikė išskirtinę atsisveikinimo dovaną – pasirūpino, kad jam tektų groti Amati violončele, kuria grojo ir pats M.Rostropovičius iki gavo legendinį Storioni instrumentą. Amati violončelė buvo tarsi dvasinė estafetė, perduota I.Monighetti tiesiai iš mokytojo rankų.
Pasak I.Monighetti, būtent M.Rostropovičius buvo tas žmogus, kuris ne tik padarė lemiamą įtaką jo muzikinei karjerai, bet ir apvertė visą muzikanto gyvenimą aukštyn kojomis. Vien I.Monighetti prisiminimai apie jo mokytoją – fenomenalų muzikantą, dirigentą, pedagogą ir 19-ąją Maskvos konservatorijos klasę, atiduotą maestro ir jo mokiniams, – kelia didžiausią susižavėjimą ir leidžia bent dalele suvokti, bent akies krašteliu dirstelėti į neeilinėms kūrybinėms dirbtuvėms prilyginamas M.Rostropovičiaus pamokas.
„Daugelis labai nustemba, kai pasakau, kad iš tikrųjų maestro niekada nemokė mūsų groti violončele. Violončelė jam pirmiausia buvo priemonė perteikti idėjas, užburiančius pavidalus, gilias būsenas ir taip paveikti klausytoją salėje – žmogų. Tokie buvo jo paties pasirodymai ir būtent to jis mokė ir savo studentus, – pasakojo I.Monighetti. – Apskritai maestro asmenybė ir muzika turėjo tokį hipnotizuojantį poveikį – anuomet vien nuo minties, jog pavyko pakliūti į maestro klasę, man užimdavo kvėpavimą“.
M.Rostropovičius buvo fenomenalios atminties, turėjo unikalią intuiciją ir įžvalgą, o nuo paties dėstymo patirdavo milžinišką malonumą. Mokydamas jis kūrė, improvizavo ir čia pat su mokiniais išmėgindavo savo idėjas bei naujausius, dažnai ką tik kompozitorių parašytus kūrinius it kokioje kūrybinėje laboratorijoje. Profesoriaus pamokose dažnai būdavo kviestinių svečių, mokinių iš kitų klasių, filmavimo kamerų bei mikrofonų – tai buvo tarsi masinė meistrystės mokykla.
„Iš esmės niekuomet negrodavome vieno kūrinio daugiau nei vieną kartą, o į kiek choleriškos natūros greitakalbe mums, mokiniams, beriamas pastabas turėdavome atsižvelgti ir savo grojimu reaguoti čia ir dabar, tuojau pat. Ar įsivaizduojate, kokioje intensyvioje kūrybinėje atmosferoje mes anuomet augome?“ – pasakojo I.Monighetti.
Profesoriaus mokiniai nuolatos gaudavo daugybę naujų kūrinių. M.Rostropovičius itin mėgo savo studentams pateikti užduočių, kurias atliekant susiduriama su žmogaus galimybių riba, ir pats noriai tokias spręsdavo. „Maestro dirbo nežmoniškai greitai – koncertams pasiruošdavo per kelias dienas ar vos kelias valandas. Jis ne tik išmokdavo kūrinį atlikti – jis jį tarsi sugerdavo. Ne tiesiog šaltai įsimindavo natas, o pačiu paslaptingiausiu būdu su juo susijungdavo ir net pats tapdavo jo kūrėju“, – nuostabos neslėpė I.Monighetti.
Legendiniam maestro atminti jo darbai ir pedagoginė veikla, kuriai jis jautė pašaukimą, tęsiami per M.Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondą „Pagalba Lietuvos vaikams“. 2003 m. paties maestro įkurtas fondas sėkmingai gyvuoja iki šiol ir remia muzikai, sportui, mokslui gabius vaikus.
