Prieš Velykas, vieną lietuviams svarbiausių švenčių, žymus kompozitorius G.Kuprevičius, kuriam kovo 27-ąją Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose buvo įteikta 2014 metų Padėkos premija už muzikinės kūrybos teatrui visumą ir žanrinę įvairovę, surengė viešą paskaitą „Ornitologijos metamorfozės. Velykų laikas“.
Tai penktasis šešių paskaitų ciklo „Menas ir technologijos“ susitikimas su akademine bendruomene ir visuomene.
Kauno technologijos universiteto (KTU) garbės daktaro, profesoriaus emerito G.Kuprevičiaus įsitikinimu, paukščių pasaulis nėra vien tik ausiai malonus čiulbesys, kirminų rinkimas ir spalvingos plunksnos, pagyvinančios padangę.
Paukščių elgesys, gyvensena ir giesmės yra svarbūs gamtos reiškiniai, kuriais reikia domėtis.
– Kaip gimė paskaita „Ornitologijos metamorfozės. Velykų laikas“? – paklausėme G.Kuprevičiaus.
– Ruošdamasis paskaitai prisiminiau naktines lakštingalų giesmes mūsų sode ir pagalvojau, kad jose tikriausiai slypi daugybė mums nežinomų „žinučių“.
Jei jos transliuojamos, vadinasi, yra ir klausytojai. Tad ir pagalvojau, kad reikėtų kiek daugiau šiais slėpiniais pasidomėti.
Tiesa, tai jau būta anksčiau – žinojau, kad paukščių giesmėmis giliai domėjosi prancūzų kompozitorius Olivieras Messiaenas (1908–1992). Apie jį ir jo ornitologinę kūrybą paskaitoje pasakosiu plačiau.
– Ar lietuviams paukščiai, jų elgesys, veisimas, migracija yra gerai pažįstami?
– Taip, ši tema lietuviams artima, ypač tiems, kurie dar neprarado ryšio su proamžiais, pagonybe ir kitais, dabar jau gal ir neaktualiais dalykais. Tačiau esu įsitikinęs, kad turtinga baltų kultūros istorija dar ir dabar netiesiogiai valdo mūsų gerąsias jėgas ir idėjas.
Trūkinėjantis ryšis su gamta žmogui pavojingesnis nei Europos Sąjungos problemos, kurios dažnai irgi yra tų nuplyšusių saitų pasekmė.
– Kuo jums asmeniškai yra įdomus paukščių pasaulis?
– Sunku ir pasakyti vienu sakiniu, nes paukštyno esatis mūsų danguje yra daugiau nei vien kirminų rinkimas ar malonus čiulbėjimas pavasarį.
Kaltindami paukščius „gripo“ pavojais ar grūdams daromu nuostoliu, mes visiškai ignoruojame tūkstančius pozityvių dalykų, be kurių mūsų egzistencijai iškiltų rimtų pavojų.
Paukščiai, beje, Leonardui da Vincci sužadino daugybę originalių idėjų technikos ir meno erdvėse.
Ką jau bekalbėti apie visokius atradimus, kuriuos stebėdami paukščius ir jų gyvenseną padarė šimtai mokslininkų. Ir ne tik.
Prisiminkime paukščius lesinusį šventą Pranciškų, kuris įamžintas daugybėje puikių freskų ir paveikslų. Šiam apaštaliniam ornitologui net skirta opera.
– Ką jums, kaip kompozitoriui ir dėstytojui, reiškia gamta?
– Gamta yra ne tik visų mūsų namai, bet ir viešbutis, kurį kai kada vertiname dar labiau, nes dėl jo esame kitur, kitokie ir kitaip viską priimantys. Gamta yra ir visų mūsų pradžia bei pabaiga, todėl jos stebėjimas yra ne tik orų prognozės, bet ir filosofija. Jos dabar mažiausiai belikę...
– Ar pats domitės ornitologija, o galbūt net ir turėjote minčių tapti gamtininku ar kvalifikuotu ornitologu?
– Ne, specialiai šia sritimi nesidomėjau, tačiau ruošiantis įgyvendinti vieną kūrinį teko daug domėtis ir gilintis į paukščių gyvenimą, giesmes. Labai padėjo naujos technologijos.
– Kokie Velykų papročiai geriausiai atskleidžia šios šventės plotį ir gelmes?
– Žinoma, margučiai, kurie yra paukščio garbinimo simbolis ir drauge slaptas pripažinimas, kad kiaušinis yra svarbesnis už vištą.
Tačiau turime padėkoti ir jai, kad tą margutį sudėjo.
Velykos yra tik simbolis, tačiau toks stiprus ir reikalingas, kad jame esanti tiesa ar tikrovė nebetenka jokios reikšmės.
– Įvairių Velykų tradicijų turi ne tik Lietuva, bet ir kitos šalys. Graikijoje šios dienos rytą pro namų langus mėtomi moliniai indai, Prancūzijoje – be vištos ir kiaušinio, velykiniais simboliais laikomi ir varpai bei žuvis. Kuo išsiskiria Velykų šventimas Lietuvoje?
– Tuo, kad mes nekartojame prancūzų ar graikų, kaip ir jie – mūsų.
Tame regiu viltį, kad mūsų Velykos yra itin stiprios būtent savo paukštingumu.
