Pradžia – Jono Meko vizualiųjų menų centre, kur gavome ausines, žiūronus ir Liz Dunn patarimą atsargiai eiti per gatves atsiskyrus nuo pasaulio ausinėmis su meditatyvia muzika ir kartais nepamiršti pasižiūrėti ta kryptimi, kuria žiūrės ji pati, pusantros valandos mus vesianti per miestą. Ekskursantams išdalintame „Flyway“ lankstinuke buvo ir toks siūlymas: „Įsivaizduokite, kad jaučiame nostalgiją savo dabartiniam gyvenimo būdui, kadangi jo žlugimas jau garantuotas. Žinome, kad viskas bus sugriauta. Planeta įkaista. Jūros lygis kyla. Apsidairykite: viskas, ką matote (...) greit bus praeityje.“ Liz atrodė kaip personažas: šviesiais trumpais plaukais, šviesia pelerina, tokiu neįprastu akiai apdaru, kuris gatvėje, vėjo plaikstomas atrodė kaip sparnai. Ir ėjom paskui ją iš lėto, kartais tiesiai per žolę, tokią retą mieste, ir tai atrodė netgi egzotiška – savo kasdieniais miestiškais batais jausti ne asfaltą, o gamtos lopinėlių švelnumą.
Ir žiūrėjome tomis kryptimis, kur žiūrėdavo kartais sustojusi Liz. Per žiūronus miestas atrodė kaip filmuojamas. Ištisai prisiminiau lankstinuko klausimą: „Ar aptveriate kažkokį plotą tvora, nusprendžiate, kad jame yra miestas su nustatyta tvarka, o tuo tarpu už tvoros yra laukinė gamta?“ Mano žiūronų kadruose – eglė, kurios šakas perbraukia masyvi pastato kolona, uždangstyti arba grotuoti langai, pastatų, cemento, reklamų, automobilių lavina, pro kurią kai kur išnyra medis, tarsi gamta čia būtų įkalinta, tik tolumoje – miško vientisumas, debesų nerimas, šaltos plieninės saulės švytėjimas prieš naktį. Vilnius su savo nauja stikline architektūra ir senamiesčio stogais perspektyvoje, su Nerimi, pilimi ir apsiniaukusiu dangumi atrodė ideali dekoracija keliavimui „Flyway“ maršrutu (kuris dar nedalyvavusiems turi likti paslaptis). Nuo 21 amžiaus prabangaus urbanistinio šalčio su vienu kitu dėl vaizdo įsileistu augalu, pro mažą užmirštą, griūvantį, apžėlusį ir prišiukšlintą namelį, pro erdvią terasą, skirtą gėrėjimuisi iš tolo ir iš aukšto, pro modernius miesto betonus, prarijusius gamtą, atsiduriame peizaže, o iš tiesų natiurmorte, kuriame dunksantis rūmas kadaise irgi buvo prabanga ir modernas, o dabar tik pabaisiškas griuvėsis, ir pro betoninę dangą greta užrakintų jo paradinių durų kalasi žolė – bet ne kaip grožis, o kaip užmaršties ženklas. Mes esame išvyti iš čia, kaip išvyti iš miesto yra paukščiai, kuriuos matėme tik ekranuose pakeliui.
Kaip tik tada Liz panaši į šviesų paukštį palieka mus, ir negalime nieko sustabdyti, nieko pakeisti, galime tik stebėti pro žiūronus arba matyti savo akimis, kaip temstančiame mieste šviesus paukštis tolsta ir dingsta, amžiams ir nesulaikomai.
Gražu, liūdna, talentinga ir dėl to gera. Nepaisant to, kad viskas, ką matome greit bus praeityje.
Naujosios operos akcijos performatyvioje ekskursijoje „Flyway„, parengtoje australų menininkų, galima (ir verta) dalyvauti, o ji dar bus balandžio 17, 18, 19 d. 19 val.15 min. Išvykimas iš Jono Meko vizualiųjų menų centro (Gynėjų g. 14).
