„Vis daugiau mūsų šalies gyventojų renkasi kremavimą kaip laidojimo būdą, tad randasi ir naujų tendencijų – pageidaujama ne tik medinių, keraminių, bet ir akmeninių ar metalinių urnų, – teigė krematoriumą valdančios bendrovės „K2 LT“ direktorius Vytenis Labanauskas. – Tikėtina, jog pasirinkimui turi įtakos dar vienas naujas reiškinys Lietuvoje – kolumbariumai, kurių kriptose galima saugoti urnas su visos šeimos mirusiųjų pelenais. Todėl tampa svarbu, kad jos būtų atsparios atmosferos poveikiui.“
Urnomis, dekoruotomis emaliu, susidomėjo dailininkė scenografė Edita Valaitė, apsilankiusi jas gaminančioje Pekino provincijos gamykloje.
„Domiuosi įvairiomis medžiagomis, kurias galiu pasitelkti kūrybai, todėl bet kur nuvažiavusi ieškau medžiagų įdomesniems sprendimams. Iš studijų Menų akademijoje emalį žinojau kaip naudojamą juvelyrikoje arba emalio tapyboje, o kad apgaubęs urnas jas padaro, galima sakyti, amžinas, sužinojau tik Kinijoje, – pasakojo dailininkė. – Taip ir kilo mintis parodyti Lietuvai, jog yra dar viena emalio galimybė. Juolab kad Kinija, kaip ir Japonija, garsėja seniausiomis pertvarinio emalio technikos tradicijomis.“ Pasak E.Valaitės, šiai technikai jau daugiau kaip 600 metų, o didžiausias klestėjimas buvo Bizantijos laikais.
Dailininkės teigimu, gamykloje, iš kurios ji į Lietuvą atvežė pertvarinio emalio urnų, prie kiekvienos jų dirbo6 žmonės. Pirmiausia paruošiamas metalinis pagrindas, tada išlankstomos bei pritvirtinamos pertvaros, kurios pripildomos emalio. Tokios emaliu dengtos urnos statomos į iki 850°C įkaitintą krosnį. Išimtos atšaldomos, tada šlifuojamos ir poliruojamos.
„Emalis iš tiesų yra papildoma metalo, iš kurio pagaminta urna, apsauga: karštyje emaliu apgaubtas metalas tarsi sustiklėja ir tampa atsparus atmosferos poveikiui, tad urną galima pažeisti nebent tik mechaniškai, – apie emalio gamybos technologiją pasakojo E.Valaitė. – Tokios urnos išsilaiko tiek kolumbariumuose, tiek ir žemėje.“
Emalis, kaip taikomojo meno technika, pradėta vartoti dar I tūkst. pr. m. e. Jis gaminamas lydant sutrintą stiklą, sumaišytą su pigmentais, kurie dažniausiai būna metalo oksidai. Dėl atsparumo drėgmei ir karščiui emalis buvo naudojamas rūmų bei šventyklų architektūroje. Istoriniuose šaltiniuose minimas dar vienas kiek netikėtas emalio panaudojimas: Baroko epochoje aristokratės emaliuota apykakle pridegdavo kaklą ir dekoltė, taip stengdamosi paslėpti labiausiai amžių išduodančias kūno vietas.
Žinomiausios naudojamos emalio technikos – skaidraus emalio, pertvarinio emalio, Limožo emalio ant vario. Pasak emalio technikos žinovų, norint dirbti su emaliu reikia ne tik šio amato žinių, bet ir ypač didelio kruopštumo bei kantrybės, nes esant aukštai temperatūrai emalis dažnai elgiasi neprognozuojamai – arba lieka neiškepęs, arba perkepa. Taip pat reikia išmanyti ir metalo, kuris dengiamas emaliu, savybes ir, aišku, turėti specialių techninių galimybių.
