Choreografas A.Procivas kviečia į kelionę po šokio sapnus

A.Procivas – ne vieną talentingą Lietuvos šokėją paruošęs choreografas. Ukrainoje netoli Donecko gimęs Andrejus savo gyvenimą su šokiu susiejo nuo vienuolikos metų. Septyniolikos jis pristatė savo pirmuosius pasirodymus ir netrukus pavergė Sankt Peterburgo Maskvos, Minsko publiką. Lietuvoje jį sulaikė… meilė.

Andrejus vadovauja šokių studijai „Andredance“, kuri geriausiai žinoma iš pastarųjų metų televizijos projektų. Dabartinis „Andredance“ – tai jau trečioji kolektyvo sudėtis. Pirmieji studijoje šoko Karina Krysko-Skambinė, Miša Levinas ir kiti žinomi Lietuvos artistai.

Nuo pat pradžių kolektyve vyrauja namų atmosfera. Atrodo, kad tuoj tuoj kas nors atneš arbatos, močiutės uogienės – taip jaukiai ir harmoningai bendrauja studijos šokėjai. Pasak Andrejaus, atsitiktinių žmonių kolektyve nėra, nes apie tave visada buriasi panašios pasaulėžiūros žmonės.

„Trys sapnai. Viena naktis“ – tai šokių variacijos įvairios muzikos fone nuo džiazo, klasikos iki specialiai spektakliui sukurtų šiuolaikinių kūrinių. Per spektaklį skambės Alfredo Schnittke‘s, Ivano Smirnovo, Olivier Messiaeno, „Musica Tiroir“ kūrinių fragmentai.

Visų spektaklio idėjų kurstytojas – Andrejus. Šis spektaklis – tai jo paties sapnai, kurie tapo fantasmagorinio pasirodymo preliudija. Spektaklis prasideda šokio poezija, rusų poetės Marinos Cvetajevos eilėmis. Spektaklyje polemizuojama apie gyvenimą ir mirtį. O kartu ir apie vestuves, laidotuves, vaikus ir senolius, lietų ir drugelius – kaip grožio ir trumpo gyvenimo simbolį.

Žiūrovas panardinamas į sapną, viliojamas grožiu, švelnumu ir lengvumu. Baisu net įkvėpti, kad oras neišsklaidytų saldaus sapno. Merginos ilgais sijonais švelniai ir gracingai juda skambant liūdnai ukrainiečių dainai, staiga viskas keičiasi ir visi šypsodamiesi šoka gyvenimo džiaugsmą džiazo ritmu. Šokėjai meistriškai perteikia akimirkos emociją. Atsakydamas į klausimą, iš kur kilo tokia šokio kompozicija, choreografas kukliai atsako: „Spektaklis kaip ir įkvėpimas – atėjo pats. Aš net nežinau, iš kur.Turbūt iš aukštybių…“   Atskirą spektaklį galima statyti apie tai, kaip Andrejus pasakoja apie savo darbą. Žmogus itin jautriai ir kruopščiai tobulina kiekvieną detalę, o užsimerkęs mato visa spektaklį – nuo šokėjų judesių iki karoliukų skaičiaus pagrindinės herojės suknelėje. Tokia meilė savo darbui leidžia mums pajausti spektaklį visu kūnu, kiekviena ląstele.

Svarbus spektaklyje rekvizitas bei kostiumai, kuriuos kuria pats Andrejus su žmona Valentina. Jų sūnus Andre irgi vaidina spektaklyje – vaikas su suaugusiojo rimtumu atlieka kiekvieną jam skirtą judesį.