Gimusi 1985 m. Grozne, Čečėnijoje, Polina Žerebcova gyveno ten beveik iki dvidešimties metų. Ji laiko save kosmopolite, nes jos giminėje – įvairiausių tautybių atstovai.
Šeimos šūkis – „Garbė ir tiesa už gyvybę brangesnės“. 1994 m. Polina pradeda rašyti dienoraštį, kuriame fiksuoja visa, kas vyksta aplink. Mokykla, pirmoji meilė, ginčai su vyresniaisiais – visa tai, kas pažįstama kiekvienam paaugliui – Polinos gyvenime žengė kartu bombardavimais, badu ir netektimis. 1999 m. per raketų ataką Grozno centrinėje turgavietėje Polina buvo sunkiai sužeista.
Vaiko akimis žvelgdama į karą, Polina nieko nekaltina, ji tik fiksuoja tai, ką mato savo akimis. Ir šie kasdienio gyvenimo faktai ir smulkmenos sukrečia.
„Dabar gyvenu Suomijoje. Aš – politinė pabėgėlė. Visą savo gyvenimą paskyriau tam, kad apie dienoraščius, kuriuos rašiau per karą, būdama vaikas, sužinotų visas pasaulis.
Aš pasakoju visa tai tam, kad žmonės suprastų, kaip baisu per karą vaikams – rusams, čečėnams, armėnams, ingušams, gruzinams. Visiems vaikams, visiems žmonėms. Suaugusieji privalo išmokti susitarti, o ne griebtis ginklų ir žudyti vieni kitus. Aš prieš bet kokį karą. Aš tik už taiką. Man tai tapo gyvenimo prasme.“
Polina Žerebcova. Polinos dienoraštis: Čečėnija, 1999-2002 m. Iš rusų kalbos vertė Indrė Butkutė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 416 p.
Viršelio dailininkė Asta Puikienė.
