Tokių vertybių vedama Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantė Ina Vaisiūnaitė porą mėnesių praleido Čikagoje, rinkdama medžiagą apie Amerikos lietuvių bendruomenės audiovizualinės žiniasklaidos raidą bei pažindama amerikietiškąją kultūrą.
- Studijuojate doktorantūroje – kodėl pasirinkote studijuoti būtent istoriją? Dažnai sakoma, kad tokios studijos neturi perspektyvų. Kaip galėtumėte paneigti šią nuomonę?
– Kai rinkausi bakalauro studijas, istorija sudomino dėl intelektualinio tobulėjimo galimybių ir plataus pasirinkimo, ką gali veikti po studijų. Galbūt tai padarė įtaką ir tolesniam studijų krypties pasirinkimui magistrantūroje ir doktorantūroje. Istorijos mokslas suteikia tau įrankius, kuriais vėliau gali naudotis įvairiose kitose sferose ir siekiant karjeros nebūtinai istorijos srityje.
Na, o pratęsti studijas doktorantūroje nusprendžiau todėl, kad tai sritis, kurioje galiu reikštis. Mane domina požiūris į istoriją ne tik kaip į rašytinių šaltinių analizę, bet ir kaip į šaką, kurioje galima sujungti šiuolaikines medijas – fotografiją, televiziją, internetą. Mūsų karta kuria labai daug vizualinių šaltinių, manau, kad istorikai privalo įvaldyti ir naująsias medijas.
- Kodėl ryžotės vykti būtent į Čikagą, Jungtines Amerikos Valstijas?
– Į Čikagą vykti planavau dar stodama į doktorantūrą. Mano disertacijos tema veda Amerikos lietuvių bendruomenės link – analizuoju Amerikos lietuvių radiją ir televiziją. Taigi didžioji dalis šaltinių yra ten, kaip ir žmonės, galintys man suteikti naudingos informacijos. Šis miestas yra vienas didžiausių Amerikos lietuvių bendruomenės centrų ir archyvai ten didžiausi, taigi pasitaikiusia puikia galimybe negalėjau nepasinaudoti.
- Kuo Čikaga išskirtinė, kuo ji labiausiai jus žavi?
– Išskirtinė yra architektūra – aplinka tikrai įspūdinga, miestas didingas ir įdomus. Iki apsilankymo Amerikoje esu keliavusi tik Europoje, todėl vos išlipusi iš metro Čikagoje buvau maloniai nustebinta. Viena pažįstama pasakojo, kad buvo laikas, kai visi architektai norėjo pastatyti bent po vieną namą Čikagoje, nes senoji miesto dalis yra ypač vertinama architektūros mėgėjų. Ten tikrai labai jauku gyventi – nors Čikaga yra didmiestis su begale pastatų, čia netrūksta žalumos. Pats miestas yra įdomus ir kultūrine prasme, gausu muziejų. Man teko lankytis Čikagos menų muziejuje (angl. Art Institute of Chicago), kuriame eksponuojami Europos menininkų darbai.
- Esame susidarę nuomonę, kad amerikiečiai itin atviri, laisvai bendraujantys žmonės. Ar galėtumėte pagrįsti arba paneigti šį stereotipą? Ar amerikiečiai draugiškai priima lietuvaičius?
– Amerikiečiai yra kaip ir visi žmonės, nors, palyginti su lietuviais, būtų galima teigti, jog jie šiek tiek šiltesni, atviresni ir laisvesni, taigi kultūrine prasme tikrai jauti, kad esi ne Europoje. Nors didžiąją laiko dalį svečiuodamasi Amerikoje praleidau su lietuviais, kurie mielai ir šiltai priima atvykusius paviešėti tautiečius, bendraujant su amerikiečiais sunkumų nekilo: bendrauti paprasta, kai žmonės atviri ir draugiški. Tačiau pripažįstu, jog Amerikoje jaučiausi svetima, nors didelių kultūrinių skirtumų pajusti ir neteko.
Žinoma, didmiesčio gyvenimas atrodo išskirtinis, nes esame įpratę prie mažų miestų, palyginti su Amerika. Mes esame persmelkti savo istorijos, papročių, o Amerika atrodo kur kas laisvesnė, nesaistoma istorijos ir dvelkianti idėjų ir kultūrų įvairove.
- O Lietuvos išeivija – Amerikos lietuviai – dar vis kalba gimtąja kalba?
– Taip, tikrai kalba. Lituanistikos tyrimų centre, kuriame atlikau savo tyrimą, dirbantys žmonės puikiai kalba lietuviškai. Tam turi įtakos tai, jog jie aktyviai įsitraukę į lietuvišką veiklą, nors yra jau ne pirmos kartos emigrantai. Tačiau jų vaikai ir anūkai jau dažnai sunkiai kalba lietuviškai. Įdomu, jog Čikagoje yra dvi lituanistinės mokyklos, jose mokosi beveik 1000 lietuvaičių, taigi skaičiai tikrai nemaži, tai mane itin nustebino.
- Kodėl pasirinkote gilintis į išeivijos radijo ir televizijos žiniasklaidos priemonių raidos tyrinėjimus, kodėl tai pasirodė įdomu?
– Kaip jau minėjau, dėl tarpdiscipliniškumo. Dažnai išeivijos tyrinėtojai analizuoja spaudą, o radijas ir televizija pamirštama. O šios medijos prieš 1990 metus atliko labai didelį vaidmenį organizuojant įvairius mitingus, renginius, susirinkimus Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Tyrimo metu supratau, jog ypač svarbus informacijos šaltinis buvo radijas, kiekviena lietuvių bendruomenė turėjo po vieną ar dvi laidas. Juk radijas buvo greičiausias informacijos gavimo būdas.
- Kuo jūsų tyrimo rezultatai gali būti naudingi visuomenei?
– Pirmiausia nauda visuomenei yra žinios, kurias surenka ir su visuomene pasidalija tyrėjas, tai yra vadinamasis „baltųjų dėmių užkamšymas“. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Manau, kad tyrimas praturtins istorijos mokslą ne tik nauja informacija – į istorijos mokslą bus įpinami nauji elektroninių medijų šaltiniai, tyrimo metodai ir teorinės prieigos būdai. Šie visi inovatyvūs įrankiai įgalins pristatyti išskirtinį sociokultūrinį lietuvių išeivijos elektroninių medijų vaizdinį. Manau, kad mano tyrimas svarbus ne vien dėl visuomenės supažindinimo funkcijos, bet ir dėl socialinės ir kultūrinės išeivijos analizės.
– Kokias matote ateities perspektyvas, susijusias su jūsų dabartinėmis studijomis, tyrimu užsienyje?
Manau, kad jaunosios kartos pareiga yra pasiūlyti istorijos mokslui ką nors nauja, kad jis plėstųsi ir pasiektų bent jau Europos lygį. Visai neseniai teko lankytis konferencijoje Latvijoje ir netrukus vyksiu į konferenciją Vokietijoje – abi jos skirtos vizualinės medžiagos naudojimui istorijos, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Taigi, manau, ateities perspektyvos tikrai yra. Būtų nuostabu supažindinti pasaulį su Lietuvos istorijos audiovizualikos tyrimų rezultatais.
Ateityje norėčiau dėstyti VDU, bet šalia to nepamiršti savo tyrimo apie Lietuvos išeiviją temos. Juk išeiviai padarė didelę įtaką Lietuvos kultūrai ir lietuvybės išsaugojimui, tačiau jų veikla dažnai nepelnytai nuvertinama.
