Techniškai performansas gali būti atpasakojamas taip: muziejaus erdvėje stovi skandinaviško minimalistinio dizaino stalas ir dvi kėdės. Ant vienos jų sėdi Marina. Ant kitos trumpam prisėda savanoris. Susitarta, kad menininkė ir savanoris 1 min. 30 sek. statiškai sėdėdami tyloje žiūrės vienas kitam į akis.
Idėja atrodo paprasta, kaip ir pats veksmas – sėdėjimas bei žiūrėjimas. Visgi žiūrėti į akis kitam žmogui nėra lengva. Niekada nežinai, kokias akis sutiksi – priimančias, smalsias, ar šaltas, gal net atstumiančias. Reikia pastangų iš savo pusės, kad kitam žmogui tavo paties žvilgsnis nekeltų neigiamų emocijų. 90 trumpų sekundžių kartais virsta nesibaigiančiomis 90 sekundžių. Ir įdomiausia, kad toks tylus žiūrėjimas į kito akis yra tobula akistata su savimi. Dažnai ji nebūna maloni, beveik visada – emocionali.
Marina 2010-ųjų pavasarį ant tos kėdės praleido 736 valandas ir 30 minučių.
Kad viskas vyktų sklandžiai, būtų dokumentuojama ir turėtų estetinę išraišką, buvo atlikta nemažai nematomo darbo.
Buvo sukurta „Sėdėtojų su Marina“ Feisbuko grupė, kurioje savanoriai iš anksto registravosi, o vėliau aprašė savo potyrius specialiai sukurtame bloge. Italų fotografas Marco Anelli fiksavo kiekvieno sėdėtojo portretus, kurie tapo kita Niujorko galerijos paroda, o vėliau sugulė į knygą. Lady Gaga tapo viena iš sėdėtojų savanorių, ir būtent dėl tos priežasties į muziejų ėmė plūsti 12-18 metų jaunimas, kurie neturėjo jokio supratimo, kas yra performansas ir kas per muziejus jį rengia. Įdomiausia, kad ši tikslinė lankytojų grupė vėliau ateidavo ir į naujas parodas.
Vienas video siužetas užfiksuotas šio tęstinio performanso metu iki šiol sklando interneto platybėse ir jaudina žiūrovus. Įsivaizduokite sceną – Marina pakelia akis į dar vieną savanorį sėdėtoją ir pamato praeityje svarbaus jos gyvenime vyro akis. Jie buvo kartu dešimtmetį. Jie išsiskyrė. Jie nesimatė 30 metų. Abiems kartu praleistas dešimtmetis buvo reikšmingas. O dabar – tylus sėdėjimas, tramdomos emocijos, nepasakyti žodžiai, veikiančios kameros. Smalsuolių žvilgsniai.
Yra ir istorija už istorijos. Marina ir Ulay (toks herojaus vardas) per kartu praleistą dešimtmetį įgyvendino ne vieną meninį projektą. Buvo sumanę ir tokį performansą – eiti didžiąja kinų siena ir susitikti jos viduryje. Aštuonerius metus jie laukė kinų vyriausybės leidimo atlikti šį performansą, o kai pagaliau leidimas buvo gautas, jų tarpusavio santykiai byrėjo ir artėjo prie pabaigos. Žygį jie atliko. Savo ėjimą pradėję nuo priešingų kinų sienos pusių – Ulay nuo Gobi dykumos, Marina nuo Geltonosios jūros,– kiekvienas jų nužygiavo 2500 km, susitiko sutartoje vietoje, apsikabino paskutinį kartą ir išsiskyrė. Performansas „Ėjimas Didžiąja kinų siena“ tapo ištisine asmenine drama. Jiems reikėjo nueiti tokį didelį atstumą vienam iki kito ir atsisveikinti.
Meilė – vienas komplikuočiausių dalykų gyvenime, o menininkai – ekscentriški žmonės, jų meilė dažnai pulsuojanti, ir iš anksto kažkuo melodramatiška. Stiprūs išgyvenami jausmai sujaukia protą, ir jų meilės istorijos atrodo ypatingos.
Meilė – vienas nuostabiausių dalykų pasaulyje, ir nors santykiai nesusikloja, net dešimtmečiams praėjus, V. Mačernio žodžiais, „prisiminimai drumsčias širdyje ir veržias bangomis per viršų“.
Menininkai yra dabartis. Jie primena mums apie mūsų esamąjį laiką.
Apie mūsų išgyventas laimingas ar mažiau laimingas meiles.
Apie jaunus žmones, kuriems reikia kitokių impulsų, kad jie ateitų į muziejus.
Apie būtinybę bent 1,30 min žiūrėti vieniems į kitų akis be išankstinių nuostatų taip, kad abiems šis paprastas veiksmas būtų malonus ir įkvepiantis.
