Jam savitai pritarė ir kolegė Dainora Eigminienė: „Matau didžiulį mokinių potencialą gyventi kitaip. Matau jų tikrumo ilgesį. Jie ilgisi prasmės ir visaverčio buvimo kartu. Nesumeluoto. Ne tūsinimosi, bet turiningo buvimo.“
Su šiais dviem šviesiais sostinės šv. Kristoforo gimnazijos mokytojais susitikome pasikalbėti apie kultūros ir mokyklos santykį. Ilgametė darbo patirtis puoselėjant mokinių stiprybę, meilę kultūrai ir tradicijai, jiems leidžia garsiai sakyti, kad būtent vertybės puošia žmogų ir atneša tikrąją laimę.
– Koks, jūsų akimis žvelgiant, kultūros poreikis mokykloje? Ar šiuolaikinė mokykla tam skiria pakankamai dėmesio?
Dainora Eigminienė: Man atrodo, kad Lietuvoje tai praradome. Mokyklą reikia atrasti iš naujo, kaip svarbų kultūros nešėją. Tas procesas yra kaip dalyvavimas pokalbyje. Jeigu jaunas žmogus į jį neįtraukiamas, jo ir nėra. Mokyklos misija – padėti tapti lygiaverčiu pokalbio dalyviu, kuriame susitinka kelių kartų ir kultūrų žmonės. O kad pokalbis įvyktų, vaikas turi pasitikėti savo mokytoju. Mokytojas turi būti autoritetas, kad atsiskleistų jo vidinė galia, o ne galia daryti įtaką. Jis turi būti šiuolaikiškai mąstantis ir pats turėti skonį.
Vytautas Toleikis: Dabar yra toks informacijos vandenynų potvynis ir, deja, dažnai mokyklos nesugeba atsirinkti tarp masinės kultūros, kičo. Ėjimas į tikrąją kultūrą, manau, yra iššūkis, į kurį mokykla turi atsakyti ir reaguoti. Svarbu orientuoti vaikus, kad jie nedainuotų vien „bumčikų“, bet ieškotų ir rimtos muzikos, poezijos. Tokiu būdu mokykla gali būti ir yra adekvatus kultūros dalyvis ir partneris.
– Neseniai garsus Lietuvos kompozitorius išsakė mintį, kad mokykla išmoko skaičiuoti, bet pamiršta kurti santykį su pasauliu. Apie ką kalbame, kai turime omenyje kultūrą mokykloje?
V.T.: Labai dažnai pamirštame, kad žmogus yra kažkas aukščiau nei vien tik madingais rūbais apdengtas kūnas. Visų pirma, kultūra mus puošia. Ji suteikia pagrindus, per kuriuos galime susišnekėti su pasauliu. Jeigu jų neturime, tai esame maumai.
Jaunas žmogus, turėdamas bent minimalų pasakojimą su pasauliniu kontekstu, niekada nebus kompleksuotas. Jis visada didžiuosis, kad yra iš Lietuvos, nebus savivertės praradęs moliuskas, kuriam tėvynė ten, kur geras atlyginimas, kur labai faina, nes geras pragyvenimas. Žmogus, už kurio nugaros alsuoja protėviai, jų palikimas, kultūra, kovos už laisvę, stovi tvirtai ant savo žemės.
D.E.: Kultūra suteikia žmogui svarbiausias pamatines atramas, kad jis galėtų gyventi, būti stiprus, geras, gražus. Ir įsipareigojęs. Mes kalbėkime apie būtinybę ugdyti įsipareigojusį savo kraštui, kultūrai žmogų. Kai kalbame apie kultūros, literatūros, istorijos kontekstų išmanymą, tuomet jau kalbame apie polilogą. O taip pat ir polilogišką visuomenę.
- Manote, kad tai turėtų prasidėti mokykloje? Ar nevyrauja nuomonė, kad už dvasinį, vertybinį ugdymą atsako tėvai?
- D.E.: Šeimos vaidmuo yra sunykęs. Vaikai nebesikalba su savo tėvais ir neturi vidinio ryšio. Mane dažnai liūdina, kai vaikas ateina „joks“. Lyg ateitų iš tuštumos neturėdamas jokių apsisaugojimo būdų, kaip susivokti visame sraute.
Mokytojas visada gali būti apkaltintas indoktrinacija. Tarsi primeta požiūrį ir ugdo vienpusiškumą – ką skelbia, yra sena, atgyventa ir nepopuliaru. Jeigu aš, kaip literatūros mokytoja, į mokymo procesą žvelgsiu tik formaliai, orientuosiuosi tik į siaurą pamokos temą – aš taip pat mokinį pasmerksiu vienatvei, atskirybei ir nuoboduliui. Arba imitacijoms.
V.T.: Mokykla jaunam žmogui turi duoti orientyrus, o ne palikti viską laisvajai rinkai. Aš kategoriškai nesutinku su nuomone, kad jaunas žmogus atsirinks pats. Kaip jis gali atsirinkti, jeigu nežino kanono? Vadinasi, jį užburs šou verslas, kišantis, farširuojantis šlamštinę pseudokultūrą. Kol visuomenei bus kalama į galvą, kad mokykla – tai paslaugas teikianti vieta, tol mokyklos kaip bendruomenės – neturėsime.
- Šiomis dienomis įpratome apie mokyklą nebeturėti jokios nuomonės. Ji neteko ir viešojo diskurso pozicijų, išskyrus socialinių skirtumų, patyčių problematikos ar egzaminų karštligių temas. Taip atsimušame į visuomenės požiūrį. Kaip manote, koks jis?
D.E.: Viešumoje apie dirbančius mokykloje atsiliepiama lyg apie tuos, kurie daugiau nieko ir nesugeba. Esi tik mokytojas.
V.T.: Visuomenės požiūris labai slegia. Jis daro tam tikrą spaudimą. Yra viena bloga tendencija, kada bandoma į švietimą žiūrėti kaip į laisvosios rinkos subjektą. Tarsi čia turėtų vykti konkurencija, kur mokytojas yra paslaugas teikiantis padaras. Tik jokių vertybių. Jos – eliminuojamos. Svarbu geras turinys, egzaminų vergovė ir reitingų lentelės. Tokiomis aplinkybėmis vaikas paverčiamas preke. Jis nebėra žmogus, o tik krepšelis.
Yra baisi neteisybė, kai į vieną reitingavimo kurpalį kišamos gimnazijos, kurios atsirenka vaikus ir šiltnamio sąlygomis dirba tik su gabiausiais. Nors kitos dirba su visais, bet reitinguose viskas parodoma bendrai. Tuomet badoma pirštais – pažiūrėkite, kokie jūs atsilikėliai. Kažkodėl niekas nenori padaryti reitingų, kaip iš tų elitinių gimnazijų didžiulis procentas vaikų mauna studijuoti į užsienį ir niekada į Lietuvą nebesugrįžta.
D.E.: Mes kalbame apie išskirtinio dėmesio būtinybę mokyklai, jeigu šiandien norime išlikti kaip tauta. Jeigu norime laisvų, mąstančių žmonių, turime telkti visas jėgas darbui mokykloje. Mokykla turi atsirasti dėmesio centre.
– Gal bendrojo lavinimo mokyklose daugiau dėmesio reikėtų skirti neformaliam ugdymui? Ar turite jo pavyzdžių savo mokykloje?
D.E.: Nors pamoka labai svarbu, bet neformalus ugdymas suteikia daugiau alternatyvių galimybių. Labai svarbu, kad vaikas turėtų erdvę kalbėtis neformaliai, kur susidurtų su nežinojimu ir įgautų žinių. Kur jis išgirstų kitų požiūrius, kur išgirstų mokytojo požiūrį. Patikrintą gyvenimu.
Mes turime tokių iniciatyvų kaip „Meno kuopa“ ir „Vaikščiotojai“. „Meno kuopoje“ nagrinėjame vaizdą, žiūrime filmus, analizuojame, apie juos kalbame. Nėra taip paprasta kartu su mokiniu žiūrėti F.Fellini, M.Antonioni, A.Tarkovskio, Š.Barto filmus ar E.Nekrošiaus, J.Vaitkaus ar O.Koršunovo spektaklius.
Mokykla plačiąja prasme turi išmokyti skaityti tikrovę, o kinas, teatras, vizualieji menai, fotografija ir yra tas tekstas. Jo nagrinėjimas ir buvimas kartu mus susaisto. Taip kuriame bendrą patirtį, kuri ir įpareigoja. Mes tampame artimi žmonės. Jais visuomet gali pasikliauti, kalbėtis ir dirbti kartu. Jeigu atsiranda vidinė jungtis, ji nenunyksta.
V.T.: Tampame bendraminčių, draugų sambūriu. Nėra siekinio, kad mokinys galvotų kaip mes. Esmė, kad vaikas atsiskleistų. Svarbu, kad taptų ne pasekėju ar mėgdžiotoju, bet susikurtų savo santykį. Kad ir patį keisčiausią, primityviausią, bet asmeninį. Mokytojo pareiga tam sukurti aplinkybes.
Pavyzdžiui, mes ugdome santykį su kultūra, su miestu per „Vaikščiotojus“. Pagrindinė „Vaikščiotojų“ misija – kad vaikas įsimylėtų Vilnių. Jo žmones, o tada pastatus. Vaikštant kiekvieną savaitę per trejus metus įmanoma sukurti pasakojimą apie Vilniaus mieste gyvenančius nepaprastus žmones: menininkus, dvasininkus, mokslininkus. Per tokį pasakojimą turi matytis įvairovė – kad pasaulis pakankamai sudėtingas, nevienareikšmiškai šifruojamas ir labai įdomus.
– „Alumnų meno festivalis“, surengtas praėjusių metų lapkričio mėnesį, į jūsų gimnaziją sukvietė daug mokyklą baigusių ir meno pasaulyje dalyvaujančių žmonių. Apsilankė rašytojas Laurynas Katkus, kino režisierius Andrius Blaževičius, grafikė Marija Marcelionytė-Paliukė ir teatro jaunuomenė, tarp kurių Daumantas Ciunis ir daugelis kitų. Susitikimai ir meninės akcijos vyko tris dienas. Tai vis iš to noro būti kartu?
V.T.: Dabar kuriama neįsipareigojanti vienas kitam visuomenė. Kontaktai išbarstomi, kai tik baigiasi projekčiukas. Žmonės tampa vienas kitam neįdomūs, nebereikalingi. Kai visas pasaulis ir tauta išsibarsto, mes norime sutelkti. Prisiminti visus ir jaustis vienas kitam reikalingi.
D.E.: Bendrauti yra viena, bet dalyvauti ir kartu kurti – kas kita. Tai jau baigusių alumnų mintis. Jungdamas, susaistydamas festivalis įkvėpė kurti. Idėja atsirado „Meno kuopos“ ir „Vaikščiotojų“ dėka. Visi šie sumanymai prisideda prie tapatybės puoselėjimo. Galėdamas tapatintis su kūrybingu, įdomiu, ambicingu alumnu jaunas žmogus jaučiasi stipresnis. Kaip ir alumnas – įprasminantis save.
Šito festivalio koncepcijos pagrindas yra jungtis. Į festivalio programą pokalbiui pasikvietėme ir daug šviesių žmonių, dirbusių mokykloje – Laimą Abraitytę, Violetą Tapinienę, turėjome garbės viešnią Mariją Krupoves. Norėjome kurti pokalbį tarp kartų, pabrėžti Lietuvos ryšį su Europos kultūros tradicija, ryšį tarp bendruomenės narių.
Kai tokios įtampos pasaulyje, Europoje, įvykiai Paryžiuje ar Sirijoje, ieškome būdu, kaip reaguoti į laiko iššūkius ir aktualijas. Svarbu ir nepasiduoti, ką jis diktuoja. Festivaliu norėjome parodyti, kad tradicija neatsiranda be pastangų.
– O kaip vaikai priima tokias iniciatyvas? Ar jiems išvis dar įdomi kultūra, juk kalbam ir apie internetu alsuojančią kartą?
V.T.: Yra labai žemai nuleidžiama kartelė įsivaizduojant, kad vaikas yra kvailas: jaunimas esą nori tūsintis, mylėti, jiems reikia naujų patirčių. Įsivaizduojama, kad jis yra toks durnelis ir negali suprasti net O.Koršunovo spektaklių. O iš tikrųjų vaikas ilgisi tokių dalykų.
Jeigu nuolat pataikaujama popsui, verslui, jeigu įsivaizduojama, kad mokytojas teikia paslaugas – tuomet turime negyvą, apsimetėlišką mokyklą, kuri užsiima imitacijomis. Baisi nelaimė – mokytis kultūros atmintinai. Tai imitacija. Ne joje būti, bet turėti kaip įvaizdžio dalį, priedą: „Ar buvai koncerte, nes visi ėjo; ar skaitei knygą, nes visi skaito“. Vaikai nori rimtų dalykų. Prasmės. Mes nepasitikime jaunimu, įsivaizduojame, kad visiems reikia popso ir kalėdinių nuolaidų.
D.E.: Iš kitos pusės matau ir didžiulį mokinių potencialą gyventi kitaip. Matau jų tikrumo ilgesį. Jie ilgisi prasmės ir visaverčio buvimo kartu. Nesumeluoto. Ne tūsinimosi, bet turiningo buvimo. Į festivalį jie visi rinkosi laisva valia, be spaudimo ir agitavimo.
Dažnai girdime sakant, kad jaunimas nesidomi poezija, nors vienas patraukliausių renginių paaugliams buvo aktorių alumno Balio Ivanausko ir Artūro Dubakos parengta poetinė kompozicija pagal Gintaro Grajausko eiles „Vakaras P“. Po festivalio šešiolikos metų paauglys man sako: „Kaip dabar reikės gyventi ir grįžti į tikrovę?“. Mes neįvertiname glūdinčio jaunų žmonių potencialo.
– Kokios tendencijos vyrauja kalbant apie kultūros ir mokyklos santykį? Ir koks mokytojo vaidmuo šiuo požiūriu?
D.E.: Glumina pataikavimas menkaverčiam skoniui, kuris yra painiojamas su šiuolaikiškumu, su bendravimu. Tarsi jeigu pataikauju vaikui, jeigu iš jo nereikalauju, vadinasi, esu patrauklus ir kartu su juo. Manau, kad mokytojų vaidmuo yra juos pakylėti, pavedėti, kreipti tikrosios kultūros linkme. Bet tam reikia turėti dvasinės galios ir daryti įtaką. Viskas priklauso nuo asmenybės.
V.T.: Mane gąsdina amžinos kaitos, kietumo, sėkmės mito tendencijos. Aš noriu ne sėkmės istorijų, ne karjeros, o visų pirma – laimingų žmonių. Norisi, kad mokykla būtų gyvenimo dalis, o ne numarintas ir užšaldytas laikas.
Deja, labai dažnai vaikai sėdi, kenčia, laukia to skambučio, nes tikras gyvenimas prasideda pertraukų metu. Tada grįžta vaikas namo ir pasakoja ne tai, ką sužinojo, o kas kokią intrigėlę susuko. Man daugiausia kyla mintys, kiek laimingų vaikų yra mano gimnazijoje? Besišypsančių ir besidžiaugiančių gyvenimu. Tai yra esminiai klausimai.
