Polėkiu ir ambicijomis būti matomas ir vertinamas LVSO žavi gerbėjus iki šiol. „Viskas, ką šiandien turime, išsikovojome patys. Kovoti reikia visą laiką – nežinau, ar kada nors bus kitaip“, – šie kadaise orkestro vadovo Gintaro Rinkevičiaus pasakyti žodžiai tapo pranašingais. Maestro tenka nuolat įrodinėti jo vadovaujamo kolektyvo teises į normalias kūrybos sąlygas.
Per dešimtmečius didžiausias jo sukauptas kapitalas – tai orkestrantų meistriškumas ir pripažintų scenos talentų pasitikėjimas. Du šių talentų – svarbiausiose pasaulio scenose dainuojantys solistai Justina Gringytė ir Kostas Smoriginas – dalyvauja ir orkestro 27-ojo gimtadienio koncertuose.
LVSO kartu su savo partneriu „Vilnius City Opera“ prisijaukino Lietuvoje daugelį svetur solidžias karjeras darančių artistų – Asmik Grigorian, Edgarą Montvidą, Jurgitą Adamonytę, Viktoriją Kaminskaitę, Aušrinę Stundytę bei kitus.
Deja, tie talentai neretai turi teisintis savo agentams, kodėl važiuoja dainuoti į keistą prastos akustikos Kongresų rūmų salę, kurioje nėra net kulisų. „Nelengva paaiškinti žmonėms, kodėl čia važiuoju dainuoti. Jau neturėtume aiškintis – šiai scenai atidavėme tiek daug jėgų, čia nudirbome begalę darbų. Labai laukiu, kada turėsime tikrus namus, kuriais galėsime didžiuotis“, – kalbėjo sezono pradžioje A.Grigorian.
Jau prieš 17 metų buvo aišku, kad Kongresų rūmai visiškai netinka simfoninei muzikai ir juo labiau teatrui, nes buvo suprojektuoti kaip Politinio švietimo namų kino ir konferencijų centras. Pagaliau tai suprato ir biurokratai, bet nesugalvojo nieko geresnio, kaip pasiūlyti orkestrui išsikelti į pamoginiams renginiams su įgarsinimu skirtą renovuotų Koncertų ir sporto rūmų erdvę. Orkestrui liko apsiginkluoti kantrybe toliau laukiant tikros salės, o kol kas – europinėmis lėšomis atnaujinti Kongresų rūmus, nors tai ir neišspręs esminių problemų.
Geros akustikos salių bumas pasaulyje tęsiasi jau beveik tris dešimtmečius. Akustikos specialistai tapo ne mažesnėmis žvaigždėmis už architektus. Tai suprato ir mūsų kaimynai lenkai bei latviai, pastaraisiais metais pasistatę puikių koncertų salių.
Šiuo metu aistros dėl salių verda ir Europos centruose. Nepatenkinti senųjų koncertinių erdvių akustika anglai žada mesti iššūkį net rekordiškai brangiai naujajai Paryžiaus filharmonijai (kainavo 390 mln eurų). Londono centre planuojama dar brangesnė salė maestro Simonui Rattle‘ui, grįžtančiam iš Berlyno vadovauti Londono simfoniniam orkestrui. Karštai diskutuojama dėl naujos salės Miunchene.
O Lietuvoje aistros nurimo. Išskirtiniams koncertams mūsų sostinėje tinka ir Kongresų rūmai, ir prastos akustikos, neišvaizdi „Compensa“. Euforiškai sutikta Palangos koncertų salė jau nuvylė daugelį klasikos skleidėjų. Greičiausiai ji nebus patraukli klasikos atlikėjams dėl elektroninės akustikos. Kol kas ši salė net nefigūruoja koncertinių organizacijų pusmečio planuose, nors jau turėtų veikti visu tempu.
Gruodį iškilmingai atidarytas statinys dar neturi valdytojo – pirmasis koncesijos konkursas žlugo, pasitraukus jo dalyviams. Jei valdytojas neatsiras, pačiai savivaldybei gali tekti rūpintis objekto eksploatavimu – nuo projektų ir jų rėmėjų paieškos iki buitinių reikalų.
Aukštosios kultūros renginiai, klasikinės muzikos koncertai kurorte visais metų laikais gali taip ir likti svajonė. Juk net nedidelė Klaipėdos koncertų salė būna apytuštė sezono koncertuose, ką kalbėti apie kurortą, į kurį nuvežti, ten įkurdinti, tarkime, orkestrą yra brangu.
Naujiems kultūros objektams Lietuvoje lėšų nėra, bet gerai neapgalvotiems projektams žarstomi milijonai (Palangos salei skirta beveik 2,9 mln eurų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, 2 mln – iš Vyriausybės investicinės programos, per 4 mln sudaro Savivaldybės paimta paskola). Ar ne dėl to esame vargšai?
