Vilnius yra kaip laikrodis ir kaip filosofas, – sako Vidas Poškus. Tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus.
Autorius klajoja po šį miestą-kūną, pasakodamas dailės, architektūros, savo paties istorijas.
Tai labai asmeniška, subjektyvi ir netikėta knyga, nustebinsianti ir tuos, kurie mano, jog Vilnių pažįsta kaip savo penkis pirštus, ir tuos, kurie ruošiasi jį atrasti.
Parašyti knygą apie Vilnių ir jo dailę bei architektūrą paskatino paprasta priežastis – meilė šiam miestui. Kasdien vaikščiodamas šio seno miesto gatvėmis ir stebeilydamas į šventoves ir rūmus, namus ir kiemus, stengiuosi (nors didelių pastangų ir nereikia!) įžvelgti vis ką nors nauja. Būtent tuo ir norisi pasidalyti su gerbiamu Skaitytoju.
Savuosiuose Vilniaus tyrinėjimuose pasitelkiau „akupunktūrinį“ metodą – šį miestą matau kaip gyvą organizmą, į kurį besdamas adatėles katalizuoju įvairias jo istorijos ir gyvosios praeities detales.
Tai nėra sisteminga mokslinė analizė ar nuodugni akademinė studija – daugiau impresionistiniai pasažai, subjektyvios pastabos. Tokios mintys, tikiu, apninka kiekvieną žiūrintį į Vilnių. Nes toks yra šis Miestas...
Knygos pavadinimas (o ir idėja) iš tiesų turi sąsajų su didžiuoju Vlado Drėmos veikalu „Dingęs Vilnius“.
Tai nėra šio esminio veikalo tęsinys ar diskusija su juo, tai jo įkvėpti subjektyvūs pašnekesiai, tikint, kad senasis Vilnius nėra dingęs.
Vilnius čia analizuojamas ir nagrinėjamas, atgaivinamas ir prijaukinamas smeigiant tyrimo adatėles į spontaniškai nutaikytas vietas ir laikrodžio rodyklėmis smaigstant įvairius miesto laikotarpius bei periodus.
Vidas Poškus. Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 304 p.
Dailininkė Ilona Kukenytė, nuotraukos – Vido Poškaus.
