„Europos Sąjungos viduje nepadaugėjo nepriklausomybės nuo Europos didžiųjų valstybių rinkos, mažosios šalys tebėra periferinės valstybės klientės“, – sakė Lietuvos garbės konsulas Nikosijoje Christis Christoforu.
Jam pritarė 26 metus Kipre gyvenanti rašytoja, vertėja ir kultūrologė Dalia Staponkutė.
„1918 metų Vasario 16-osios akto eilutės „...atskirti tą valstybę nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis...“ skamba kaip niekad aktualiai ir Lietuvai, ir Kiprui, nes šių žodžių esmė – visavertė, o ne dalinė nepriklausomybė. Globalėjančiame pasaulyje mažų valstybių nepriklausomybė tampa vis mažiau įmanoma ir verčianti dairytis stipriojo pusėn, o tai reiškia pasidavimą ir savo galių perleidimą gigantams“, – kalbėjo D. Staponkutė.
Lietuvių bendruomenė Kipre gyvuoja nuo 1989 metų. D.Staponkutės atlikti literatūros vertimai iš graikų kalbos, knygos apie Kiprą lietuvių kalba ir kipriečių pažindinimas su Lietuvos kultūra renginiuose ir konferencijose buvo sąmoningas siekis ieškoti dviejų mažų valstybių sąlyčio taškų.
Lietuvių bendruomenės veiklą praėjusį dešimtmetį praturtino ir inžinierių Mato Daulenskio bei Žygimanto Vaitkaus veikla, tačiau pagal terminuotą sutartį dirbę specialistai išvyko iš salos.
Garbės konsulas ir lietuviai savo pirmajame istorijoje susitikime pasikeitė naujienomis apie politinę Lietuvos ir Kipro situaciją.
„Kipras ir Lietuva turi įstabių panašumų: abi yra mažos, rytines Europos Sąjungos sienas saugančios valstybės, išgyvenančios nuolatinę politinę įtampą dėl savo didžiųjų kaimynių Turkijos ir Rusijos išpuolių, liudijančių apie nepasitikėjimą ir netikėjimą mažųjų šalių suverenumu“, – kalbėjo Ch.Christoforu.
Kipro lietuviai draugauja su įvairiomis Kipre įsikūrusiomis užsieniečių bendruomenėmis. Atvykėlių bendruomenių Kipre yra 47, o su latvių, lenkų, rusų, sirų ir žydų bendruomenėmis lietuvių ryšiai ypač artimi.
Vienas iš Kipro lietuvių bendruomenės tikslų – tapti centru, besidominčiu kaimyninių šalių – Libano, Egipto, Izraelio, Turkijos – lietuvių bendruomenių iniciatyvomis, kad bendradarbiaujant galima būtų išsamiau informuoti bendruomenes užsienyje ir Lietuvos medijas apie realią socialinę-kultūrinę ir politinę padėtį šiose šalyse tiesiogiai, o ne per kitų šalių politinius filtrus ir interpretacijas.
D.Staponkutės pranešime, skirtame šiam susitikimui, buvo pabrėžta, kad mažoms valstybėms būtina puoselėti didžiąją diplomatiją, kurios reikia ginant ir palaikant savo ir kitų mažų valstybių nepriklausomybę tam, kad nebūtume tik mažytė ir nereikšminga didžiojo politinio darinio dalelė.
„Reikia daugiau nepriklausomos mažųjų valstybių diplomatijos. Skaudžios mažųjų valstybių nepriklausomybės pamokos turi atsispindėti mūsų diplomatinėse strategijose viena kitos atžvilgiu. Nebūna mažų mažojo problemų, būna per mažai susikalbėjimo. Visos nedidelių valstybių problemos svarbios, nes jų nepriklausomybė perdėm trapi.
Reikia išsamesnių istorinių paralelių, panašumų ir skirtumų tarp mažų valstybių tyrinėjimo, daugiau kultūros ryšių ir mažiau didžiųjų balso ir tono kalbantis tarpusavyje… Mažosios valstybės turėtų bendrauti viena su kita tiesiogiai ir būti matomos ne plačiajam, abstrakčiajam pasauliui, o pirmiausia viena kitai. Tik šitaip, mokydamos viena kitą, mažos šalys gali džiaugtis nepriklausomybe, kuri Lietuvos Respublikai prasidėjo sulig Vasario 16-osios aktu kaip pažadas ateičiai, tebekartojamas ir atsikartosiantis kasdien kaip malda“, – kalbėjo lietuvių bendruomenės Kipre pirmtakė ir susitikimo iniciatorė rašytoja D.Staponkutė.
