Esame įpratę per valstybės šventes šokti, dainuoti, bet juk galima švęsti ir kitaip. Meno performansas, edukuojantis, supažindinantis su šalies istorija per madą, vaizdus, muziką, natūraliai sujungiantis keletą meno rūšių, irgi yra šventė.
Drabužių dizainerės J.Talaikytė ir R.Maldutienė siūlo valstybės šventę švęsti kitaip – su mada keliaujant per laiką, per svarbiausius Lietuvos istorijos etapus.
Net tuomet, kai dar nebuvo žodžio „mada“, drabužis žmogui apie žmogų daug pasakydavo. „Nuo amžių amžinųjų pagal drabužį sutikdavo, drabužis buvo ne tik statusas, bet ir saviraiška, kūryba“, – sakė Vilniaus dailės akademijos profesorė, drabužių dizainerė J.Talaikytė.
Jeigu ji gautų užduotį aprengti Lietuvą, koks tai būtų drabužis? „Apgaubčiau balto lino debesiu. Argi ne gražu?“ – sakė dizainerė.
– Jei kas nors pasiūlytų laiko mašina persikelti į kokį kitą amžių, kuriame norėtumėte gyventi ir kokius drabužius nešioti? – pasiteiravau J.Talaikytės.
– Jei galėčiau nukeliauti tūkstantmečius atgal, pasirinkčiau graikų antiką. Laiką, kai rūbas buvo tik skraistė ar apsiaustas, be sudėtingų kirpimų ir siūlių. Mane žavi to laiko proporcijų, linijų grakštumas, sielos ir kūno harmonija, natūralumas, laisvė ir saikas.
Jeigu keliaučiau šimtmečiais, tuomet – XX amžiaus pradžia, dekadansas, kai karaliavo fokstrotas. Lengvos, geometrinės linijos, bekorsetis berniukiškas siluetas, pažeminta talija, natūralūs rytietiški šilkai, kailis, cilindrai, katiliukai, mažos kepurėlės, plunksnos, nuogi pečiai ir nugara, siuvinėjimas karoliukais, dulsvos akys ir lūpos kaspinėliu.
Dar man labai gražus Christiano Dioro šeštasis dešimtmetis: bitės talija, pūstas sijonas, smailianosiai aukštakulniai bateliai. Išskirtinis moteriškumas!
– Kas formavo jūsų aprangos stilių paauglystėje? Kokio drabužio iš to laiko pasigendate?
– Brodo – taip mes vadindavome tuometį Lenino prospektą – hipiai, bitlai, reti užsieniniai žurnalai, katalogai, plokštelių vokai, bet labiausiai – dailės mokykla. Eidavau į ją skirtingai dryžuotomis megztomis kojinėmis, lininėmis pačios nertomis basutėmis, su krepšiu per petį, mediniu etiudininku po pažastimi. Plaukai iki juosmens, palaidi, baltos drobės kelnės..
Kartais jaučiu ilgesį savo mini mini uniforminei suknelei arba mini sijonukams, kurie, deja, jau niekada nesugrįš.
– Ar turite išsaugojusi bent vieną vaikystės suknelę?
– Turiu išsaugojusi tėčio dovanotą zomšos komplektą: mini sijonėlis su spaudėmis priekyje (retas atvejis tais laikais) ir liemenė, išpiešta augaliniais motyvais, tarsi siuvinėta.
Dar turiu mergišką saulės kliošo sijoną, kurį dabar galėčiau užsisegti nebent ant kaklo. Ir firminę džinsinę 1975-ųjų susagstomą suknelę, paveldėtą iš sesers. Ją vilkėdama avėjau trimis dydžiais per didelius batus-kojines ar storapades medines geltonas klumpes.
Tokia buvo mada.
– Kaip ilgainiui keitėsi jūsų aprangos stilius? Be kokių drabužių dabar neįsivaizduojate savo garderobo?
– Paauglė – meniškai hipiška ir sportiška. Devyniolikos – apsimezgusi nuo galvos iki kojų, net ir maudymosi kostiumėlis buvo megztas!
23-ejų Dailės akademijoje – ryškiai, net įžūliai raudona, juoda arba su džinsais. 25-eri Vilniaus modelių namuose – įliemenuotų, klasikinių švarkelių, mini sijonėlių ir portfelių era.
Labai mėgau dailius smailianosius aukštakulnius. Svoris tuomet buvo įstrigęs ties 45 kilogramais. Toks žavus derinys – rimta klasika ir jaunystė. Visada mėgau tampres, siauras pieštuko formos patrumpintas kelnes, baltus marškinius, ilgas siauras trikotažo sukneles, didelius megztinius, smarkiai įliemenuotus švarkus ir mažą juodą suknelę.
– Kokia pagrindinė jūsų stiliaus, aprangos, mados taisyklė?
– Apranga pagal nuotaiką, laiką ir vietą. Ir būtinai – dermė su žmogaus prigimtimi. Patogumas, saikas, dėmesys sau ir aplinkai.
Madą diktuoja asmenybės, madoje nėra užrašytų taisyklių, yra mados raida, gerbianti istoriją ir atspindinti šiandienos gyvenimo būdą.
– Kovo 11-ąją renginyje „Aktas. Istorinės tapatybės beieškant“ rodysite kolekciją, skirtą moteriai. Pristatysite ir savo kurtus drabužius, ir papuošalus. Kaip drabužis papildo papuošalą ir kaip papuošalas papildo drabužį?
– Drabužis – mano profesija, o papuošalas – hobis. Tačiau kūryboje didelio skirtumo nejaučiu, nes ir ten, ir ten įdedu dalelę širdies.
Drabužį kuriu nuo pradžios iki galo, papuošalą surenku iš gatavų ar savo pačios išnertų, siuvinėtų, suklijuotų detalių, kurios kartais taip netikėtai sukimba! Nertos vintažinės rankinės, seni laikrodukai, metalo širdys ir akiniai.
Kurdama papuošalus medituoju, pailsiu, rankdarbiauju ir jaučiuosi taip, tarsi uogaučiau. Karoliukas po karoliuko, žiūrėk, jau ir vėrinys.
Mados, vaizdo ir muzikos renginys „Aktas. Istorinės tapatybės beieškant“. Kovo 11 d. 19 val. LDK valdovų rūmai.