„Juk jūs privalote lankyti mokyklą, pažeidę įstatymą sėsti į kalėjimą, o susilaužę koją – eiti į ligoninę“, – sakė žinomas britų kultūrologas Johnas Holdenas.
Ar įmanoma šokio spektaklį įsivaizduoti kaip žydinčią pievą, o koncertą – kaip šimtametį ąžuolą? Ar populiariosios kultūros veržimasis į aplinką iš įvairiausio dydžio ekranų gali sukelti ką nors panašaus į globalinį atšilimą ir pasaulinį tvaną?
Tokie klausimai kilo sužinojus, kad britų tyrinėtojas J.Holdenas atvyksta į Vilnių ir ruošiasi su lietuvių publika diskutuoti apie kultūros ekologiją.
Praėjusį savaitgalį sostinės „Menų spaustuvėje“ įvykusi diskusija vadinosi „Kultūros ekologija: alternatyva ekonominiam požiūriui į kultūros vertę ir vertinimą“.
Spaudžia neprinokusią citriną
Pinigai ir seksas – vienos svarbiausių temų ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir mene. Tad nenuostabu, kad norinčių išgirsti, kaip įmanoma išsiversti kultūros lauke be pinigų ir nuolatinių dejonių dėl jų stygiaus, netrūko.
„Mes nuolat girdime, jog kultūra yra tarsi citrina, kurią reikia kuo smarkiau spausti, kad ji duotų konkrečią ekonominę naudą kitoms visuomenės gyvenimo sritims.
Tačiau kažkodėl pamirštama, kad ta citrina iš pradžių dar turi užaugti. O tam reikia ir medį patręšti, ir augimui palankiomis sąlygomis pasirūpinti“, – sakė „Menų spaustuvės“ programų koordinatorius Vaidas Jauniškis.
Kūrybiškos Europos biuro Kultūros programos vadovė Eglė Deltuvaitė priminė, kad požiūris į kultūrą, kaip į savitą ekologinę sistemą, gali padėti kultūros profesionalams Lietuvoje pradėti veikti kartu.
Tą patį pabrėžė ir Jungtinės Karalystės mokslinių tyrimų centro „Demos“ ekspertas ir „London City University“ profesorius J.Holdenas. Skirtingų kultūros sferų ir meno sričių atstovams naudinga bendradarbiauti, nes tik tuomet bendra ekologinė kultūros sistema veikia normaliai.
Ar verta maitinti konkurentus
Kultūros tyrinėtojas J.Holdenas pasakojo, kad mintis apie kultūros ekologiją kilo praėjusio amžiaus pabaigoje, kai jis aktyviai dalyvavo ekologiniame judėjime, domėjosi aplinkosaugos problematika.
Tuomet jis ir pastebėjo, kad ekologinis, o ne ekonominis požiūris leidžia geriau perprasti kultūros esmę ir tiksliau įvertinti jos svarbą žmogui.
Aplinkosaugoje, kaip ir kultūroje, galima matyti dvi skirtingas sroves. Vieni žiūri į žemės lopinėlį svarstydami, kokiu būdu jis gali duoti kuo didesnę ekonominę naudą, o kiti ten mato nuostabų rudens peizažą, kuris tiesiog pakelia nuotaiką, padeda žmogui įvertinti, kokiame gražiame pasaulyje jis gyvena.
J.Holdeno manymu, ekosistemos ir tinklo sąvokos šiandien padeda suvokti, kad būtent bendradarbiavimas – XXI amžiaus kultūros stiprybė.
Tiesą sakant, Lietuvoje tai panašu į neįmanomą misiją. Net ir po beveik dvidešimt šešerių nepriklausomybės metų dauguma kultūros lauko žaidėjų yra šventai įsitikinę, kad savojo biudžeto skyles galima užlopyti tik paskandinus ar bent jau išmurdžius purve šalia esančius žaidėjus.
Komercija ir menas liaudžiai
Taigi diskusija, kuri tarsi kvietė atsipalaiduoti suvokus, koks menas ir menininkai reikšmingi ir gražūs savaime, buvo visai ne apie tai.
Pasak J.Holdeno, šiandieninė kultūra – tai neišpainiojamas valstybės finansuojamos aukštosios kultūros, komercinės kultūros ir rankdarbių (namų kultūros) mišinys.
Pavyzdžiui, valstybinio teatro aktorius dirba dar ir komerciniame teatre, o namuose įrašęs autorinę dainą įkelia ją į interneto „YouTube“ svetainę.
Tyrinėtojas neabejojo, kad valstybės finansavimas – vienas svarbiausių kokybiškos kultūros šaltinių.
Bet profesionalams tokioje mišrioje kultūroje vis sunkiau įrodyti savo išskirtinumą ir gauti lėšų.
J.Holdeno manymu, realiausias kelias padidinti finansavimą – glaudesnis ryšys ne tik su politikais ar valdininkais, bet ir su publika: žiūrovais, klausytojais, lankytojais. Juk mokesčių mokėtojai, pajutę kultūros svarbą, privers politikus daugiau lėšų skirti šiai sričiai.
Tačiau kaip įtikinti lietuvių kūrėjus ir kitus kultūrininkus, kad ryšiai su publika – ne pataikavimas prastam skoniui? Kad tai ne sugrįžimas prie socialistinio „meno liaudžiai“?
Kas bus, jei į rankdarbius, nors šiandien tai ir trumpi filmukai ar savilaida, pradėsime žiūrėti taip pat rimtai kaip į profesionalųjį meną? Ar tai iš viso įmanoma posovietinėje šalyje?
Gal geriau pripažinkime, kad kultūros ekologija – tik dar viena mums nepriimtina teorija.
Tegu tai ir liks tiktai abstrakti sąvoka, primenanti, kad kultūra vertinga ir graži vien todėl, kad ji yra kultūra.
Kaip sakurų sodas, kur galima ramiai pasėdėti su draugais. Jei nusisuksime nuo šiukšlių krūvų po medžiais, galėsime ir toliau nieko nedaryti. Nors keletą metų. Galbūt jokio pasaulinio tvano ir nebus.