Vis daugiau pažįstamų, žinančių apie Vykintos kolekciją, jai iš kelionių parveža lauktuvių ne ką kita, o degtukų dėžučių. Kad jų ne visur galima įsigyti, įsitikino ir pati kolekcininkė. Keliaudama po Maroką V.Ramanauskienė nė su žiburiu nerado eksponato savo kolekcijai. „Paprašius degtukų pardavėjas pasiūlė žiebtuvėlių“, – apie nesusipratimus Maroke pasakojo bibliotekininkė.
„Kai pirmąkart išvydau degtukus su spalvota siera, jais susidomėjau. Kadangi anksčiau degtukai būdavo tik rudomis galvutėmis, visų vaivorykštės spalvų man atrodė gražesni. Turiu net juodų degtukų su balta siera. Jie atrodo labai keistai“, – apie kolekcijos atsiradimą pasakojo šešių mėnesių sūnų Kristijoną auginanti V.Ramanauskienė.
Iš pradžių ji rinko naujuosius įvairiaspalvius, tačiau neatsisakė kolekcionuoti ir įprastų rudųjų, mat viliojo dailios pastarųjų dėžutės.
„Man tapo svarbus pateikimas, tai yra dėžučių forma. Jų įvairovė didelė. Turiu ne tik stačiakampių, bet ir trikampių, apvalių, su permatomais dangteliais dėžučių. Jos skirtingo dydžio. Ilgiausi – židinio degtukai, jų ilgis – apie trisdešimt centimetrų, todėl ir dėžutė išskirtinė. O mažiausia dėžutė – su Čekijos sostinės Prahos atvaizdu. Šie suvenyriniai degtukai – vos 1 centimetro ilgio“, – pasakojo Vykinta.
Bibliotekininkei nerūpi dėžučių etiketės, ji nekreipia dėmesio, kas jose vaizduojama, bet eksponatų su vienodais piešiniais jos kolekcijoje nėra.
„Rinkti dėžučių pagal etiketes neverta, nes jos nėra įdomios, dažniausiai jose – prekybos centrų ar įmonių logotipai“, – patikino apie du šimtus degtukų dėžučių sukaupusi moteris.
Jeigu atsitiktinai pasitaiko įsigyti vienodų dėžučių, kolekcijai paliekama viena, o kita naudojama buityje. Be to, Lietuvos prekybos centruose dažnai parduodamos dešimties dėžučių pakuotės, todėl moteris tik viena jų papildo kolekciją, o likusias skiria ugniai įžiebti.
Nors būtų įmanoma išsiversti be degtukų ir juos pakeisti žiebtuvėliu, Vykinta mieliau naudojasi degtukais. O jų paprastai prireikia tuomet, kai namuose norisi sukurti romantišką aplinką – užsidegti žvakę.
Jeigu Vykinta, būdama svečiuose, pamato degtukų dėžutę, kurios dar neturi, būtinai paprašo šeimininkų, kad jai padovanotų. Kolekcininkė paaiškina, kad degtukų jai reikia svarbesniam tikslui nei naudoti buityje.
Savo kolekciją V.Ramanauskienė sudėjusi į dėžę, ji užkelta aukštai, kad ūgtelėjęs sūnus negalėtų pasiekti ir žaisti su degtukais. Tad motinos kolekcija nekelia pavojaus.
Iš dėžės eksponatai gali būti išimami, jeigu kas nors pakviestų surengti parodą. 2014-aisiais Vykinta degtukų dėžučių parodą buvo surengusi tiesiog darbovietėje – Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekoje.
„Biblioteka pritaikyta parodoms, nes yra tam skirti stendai. Darbuotojai yra surengę nemažai ekspozicijų, jos dažnai keičiamos“, – apie tai, kad kolegos savo pomėgius pristato bibliotekoje, pasakojo šiuo metu kūdikį prižiūrinti degtukų dėžučių kolekcininkė.
Vykinta užsiminė, kad ne dėl parodos pradėjo rinkti degtukų dėžutes, mat kolekcija atsirado netyčia. „Man pačiai buvo įdomu, gražu. Netrukus atsirado azartas rasti, nusipirkti arba iš ko nors gauti degtukų dėžutę“, – šypsojosi V.Ramanauskienė.
