Pokalbis su Donatu apie filmą, kurio scenarijus veste atvedė į Kauną, „Žalgirio“ buvimą laisvės šaukliu bei kauniečių pasididžiavimą savo miestu.
– Kaip kilo mintis „Emiliją“ filmuoti būtent Kaune?
– „Emilija“ nebuvo užsakymas su nurodymu filmuoti konkrečiame mieste. Nebuvo ir taip, kad sėdėtume ir galvotume, jog norime kurti filmą būtent čia. Viskas prasidėjo nuo scenarijaus, kuris buvo sugalvotas labai lietuviška tema. Kalbantis apie tą laiką, kai po ilgo sąstingio pradėjo rastis laisvės šaukliai, kai pagaliau gimė tai, ką mes šiandien vadiname laisve. O laisvė daugiausia gimė būtent čia – Kaune. Tad scenarijus tarsi pats atitempė mus į Kauną.
– Kaunas vadinamas studentų, akademine, kultūros sostine. O su kuo jums siejasi Kaunas?
– Manau, kad neatsirastų Lietuvoje žmogaus, kuris nepasakytų, kad krepšinis yra Kaunas. Su visa derama pagarba kitoms komandoms, manau, kad Kaunas yra krepšinio sostinė ir „Žalgiris“, jo laisvės įkūnijimas ir be galo daug reiškusių pergalių prieš CSKA išsikovojimas yra neatsiejama mūsų, lietuvių, genofondo dalis.
Taip pat Kaunas vaidina didžiulį vaidmenį visuose svarbiausiuose Lietuvos istorijos puslapiuose. Taigi ir kultūrinis, ir politinis Kaunas yra didelis brolis visai Lietuvai ir, mano manymu, jis tiesiog savaime svarbus kiekvienam iš mūsų.
– Visi esame girdėję įvairių stereotipų apie kauniečius. O ką manote jūs?
– Filmuodami „Emiliją“ Kaune turėjome labai daug reikalų ir sąlyčio taškų su kauniečiais. Keliavome nuo viešbučių iki policijos, nuo savivaldybės iki paprastų žmonių, nuo aktorių iki savanorių. Visomis prasmėmis.
Ir po viso to drąsiai galiu pasakyti: Kaunas, palyginti su Vilniumi, yra labai neišlepęs miestas. Čia lengva tartis, žmonės nėra priešiškai nusiteikę, jie girdi tavo prašymus. Jie girdi, jei tu sakai: „Atsiprašau, gal galite čia nestatyti automobilio?“
Kauniečiai nepavargę nuo kino, galbūt priešingai – pasiilgę jo. O galbūt tiesiog dar labai atviri. Atviri naujoms idėjoms, naujam vėjui, naujam judesiui.
Visur, kur pasisukome filmuodami „Emiliją“, sutikome gerą energiją. Kaune dar sklando tas nepatirtas, dar nenuvalkiotas kino jausmas, ir labai smagu pajusti, kad būtent čia tu gali gerokai daugiau nei tikėjaisi.
Žmonės čia tiesiog šilti. Ir jeigu kuriami kažkokie sportiniai anekdotai apie sportinę aprangą, aš manau, kad šiandien tai tėra labiau folkloras.
Kauniečiai labai ryškūs savo šiluma, čia žmonės daug ką daro tiesiog iš idėjos ir, jei kaunietis atėjo, tu jį gausi 100 proc. Tas nuoširdumas paperka. Čia gera, čia paprasta, čia žmogiška.
– Kokius pokyčius pastebite Kaune, žvelgdamas iš vilniečio perspektyvos?
– Iš tikrųjų, kad ir kaip būtų keista, labiausiai įstringa architektūra. Ir vis dar negaliu suprasti kodėl. Ar taip yra todėl, kad jos yra mažiau nei Vilniuje ir ji labai suspindi tarp senų pastatų, ar todėl, kad ji iš tikrųjų yra truputį drąsesnė.
Bet galima pastebėti, kad pavienių, kaip atskirų spindinčių žvaigždučių, pilkuose rajonuose atsirado labai gražių architektūrinių sprendimų.
Kai buvau mokinys, galvojau, kad ateityje gyvensiu Kaune ir tik Kaune. Tuomet man atrodė, kad tai yra pats gražiausias miestas pasaulyje. Manau, kad labai daug kas iš mūsų yra persirgęs šia liga, ir tikiu, kad šiandien čia gyventi yra labai gera!
– Kaip įsivaizduojate Kauną po 10 metų?
– Aš manau, kad iki to laiko Kaunas dar labiau priartės prie Vilniaus. Atstumas tirpsta labai greitai ir ateityje jis bus dar mažesnis tiek kilometrais, tiek ir minutėmis. Tai sujungs miestus taip, kad nebebus problemos gyventi Kaune, o dirbti Vilniuje arba atvirkščiai.
Taip pat manau, kad ateityje Vilniuje gali tiesiog pritrūkti oro, ir netgi kūrybinės agentūros nuspręs persikelti į Kauną, ieškodamos naujo potencialo, naujo akiračio. Tiesiog jaučiu, kad tai artėja, tačiau tuo pat metu netikiu, kad po dešimties metų išvysime daug stebuklų, jei patys jų nedarysime.
– Ko palinkėtumėte Kaunui ir kauniečiams?
– Nuoširdžiai palinkėčiau Kaunui nesakyti, kad ir Kaune galima gyventi. Nes tai yra savaime aišku. Reikia ne kompleksuoti, o didžiuotis. Kaunas turi kuo didžiuotis. Čia yra gera.
